Žavinta online

Jau daugiau nei metai dirbu logistikos įmonėje Klaipėdoje. Karts nuo karto darbo reikalais ar tiesiog smalsumo vedina noriu patikrinti internete kokią nors konkurentų, klientų ar partnerių įmonę ar logistikoje dirbantį asmenį. O kartais noriu paskaityti apie tam tikras prcedūras, dokumentus, terminologiją žmonių kalba, o ne skaitant įstatymus ar muitinės aktus ar logistikos vadovėlius. Ir susiduriu su keistu reiškiniu. Nerandu ką skaityti. Kad ir kokiais raktažodžiais ieškočiau, randu arba su logistika susijusių įmonių egzistavmo pėdsakus  interneto kataloguose, kur įrašytas tik emailas ale xxx@takas.lt ir telefonas arba kokį nors tragišką interneto puslapį.  Aišku čia kalba sukasi apie vidutinio dydžio įmones. Stambūs logistikos terminalai žinoma turi normalius tinklalapius. Bet tų rimtų terminalų ne tiek jau pas mus ir daug. Tačiau ten nebelieka vietos asmeniškumams – nėra tinklaraščių su asmeninėmis mintimis.

O juk taip norisi paskaityti atsiliepimų, paskaityti kokį logistikoje dirbančio žmogelio tinklaraštį, paskaityti studijuojančio būsimo logisto minčių ar pan. Bet spygą taukuotą – niekas nesidalina mintimis. O juk logistikoje verda įdomus gyvenimas. Nestandartiniai kroviniai, aikštingi neapsisprendę klientai, karai su muitine, laivai, vagonai, fūros… Mūsų krovos vadovai, laivų agentai ir ekspeditoriai prie kavos puodelio papasakoja tokių istorijų kad laikykis. Tad tikiu kad ir internete būtų galima paskaityti, bet deja niekas nerašo…

O gal logistikos ekspertai užsislaptinę? Aūūūū! Atsiliepkite!

Vidurinis pirštas. O jei jis dar parodomas profesionaliai atrodančio orų berniuko tiesioginiame eteryje… Tačiau šiame video kurį iki šios akimirkos peržiūrėjo 614000+ (per penkias dienas) juokingiausia ne tai, kad parodomas vidurinysis pirštas, o tai kaip orų berniukas bando išsisukti iš nemalonios situacijos.

Oi, mano rankos nevaldomos, bando sugniaužti man veidą…

Ar buvai Izraelyje? Jei buvai, gali pamiršti apie Iraną, Kuveitą, Lebanoną, Libiją, Saudo Arabiją, Sudaną, Siriją ir Jemeną. Rytų konfliktas yra toks stiprus, kad žmonės turintys Izraelio vizą/spaudą pase negali patekti į minėtas šalis. O patys Izraelio gyventojai nuvykę į priešais laikytinas šalis( Lebanoną, Siriją, Saudo Arabiją, Iraką ir Jemeną) gali būti sulaikyti ar persekiojami.

Izraelis siekdami palengvinti turistų dalią(ar dėl kitų priežasčių) panaikino reikalavimą dėti spaudą pase. Tai atrodytų turėtų nepalikti įrodymų jog buvai Izraelyje. Visgi jei kirtai Egipto ar Jordanijos sienas ties Izraeliu, irgi nepateksi į minėtas šalis.

Kaip sužinojau amerikiečiai turi įdomų sprendimo būdą keliaujantiems į visas minėtas šalis. Jie tiesiog turi du pasus. Vienas kai keliauji į Izraelį, kitas kai keliauji į kitas šalis. Paprasta, ane?

Su pasais ir įvairiais draudimais keliaujantiems teko skaityti daug istorijų. Bet ir naujajame žemyne Internete jau galioja tam tikri draudimai – štai pvz jei esi Google vartotojas negali užsiregistruoti Youtube’je. Čia kas – Interneto rytų konfliktas?

Tuborg Green Rock Castle buvo mano ilgai lauktų atostogų pradžia. Nors kai kur tai buvo vadinama festivaliu, tai buvo tiesiog koncertas didingos Trakų pilies kieme. Vykau į Trakus su dviem draugėmis. Man pagrindinis motyvatorius vykti buvo Apocalyptica. Mano vaizduotėje rausvas vakarėjantis dangus, nuo ežero vėjo atpūsta vėsa, aukštos pelėsiai ir kerpėm paženklintos gynybinės pilies sienos puikiai derėjo su Apocalypticos muzika ir energija. Dėl tos valandos su Apocalyptica praignoravau visus koncerto nesklandumus.

O nesklandumų būta. Pirmiausia pernelyg ilgas pats koncertas. Koncertavo keturios grupės – Žas, Bix, Apocalyptica ir The Rasmus. Kiekviena grupė turi susiderinti ir pasiruošti instrumentus, aparatūrą. Tad tarpai tarp grupių pasirodymo po pusę valandos. Ką veikti? Gerti alų? Sėdėti ant žvyro? Tuborg alus manęs neužkabino, o nuo sedėjimo ant žvyro per pertraukas mano užpakalis kaip reikiant atbuko Visgi Apocalyptica tai atpirko.

Didžiausias nusivylimas buvo The Rasmus koncertas. Po įspūdingo Apocaliptica pasirodymo ne kiekvienam būtų lengva jiems prilygti. O čia dar kažkas su garsu pasidarė – visiškai nesigirdėjo vokalisto, instrumentai jį visiškai
užgožė. Keisčiausia jog net po kelių dainų garso operatoriai(ar kaip jie ten vadinami) nesusivokė jog kažkas netaip ir minios plūstančios prie išėjimo nepastebėjo… Koncerto pabaigos aš taip pat jau nelaukiau.

Reklamoje deklaruojamos žalios pilies nepastebėjau. Na buvo žalia, bet aš tikėjausi žalesnės Vaizdų projekcijos buvo ryškesnės nei ta žaluma.

Su salyga jog Trakuose planavau ir praleidau visą savaitgalį, o vykau ne vien į koncertą, laikau koncertą geru. Jei bučiau sukorusi tokį kelią vien dėl koncerto – spjaudyčiausi kaip reikiant.

Ir “akmeninės” beveik tiesiogine to žodžio prasme, nes mačiau DAUG akmenų.

Atostogos yra toks reikalas, kai reikia bent kelioms dienoms atitrūkti ir išlėkti iš namų – nenakvoti savo lovoje, netaisyti maisto virtuvėje, nežiūrėti į veidrodį. Kitaip nepailsėsi.

Mano atostogų pradžia prasidėjo kiek kitaip nei aukščiau išdėstytas planas, bet vis tiek buvo šaunu – turėjau svetelių, tad pagrindinis tikslas buvo miegas, geras valgis ir jūra. Tarpais truputėlį pramogų. Viena iš jų buvo Burbuliatoriaus aplankymas. Nors Klaipėdoje burbuliatorius vyksta tikriausiai nuo pernai vidurvasario, bet sugebėjau atkakti tik praeitą pirmadienį. Buvo smagu matyti daugybė burbuliuojančių, o ypač vaikus, kurie netvėrė kailyje leisdami arba gaudydami muilo burbuliukus.

Kita didesnė atrakcija – pusdienis HBH. Jie ten turi gerą mišką-parką, kur daugybė medinių, akmeninių skulptūrų palei suformuotą taką džiuginančių poilsiautojų akis. Ten prasidėjo mano “akmenų fotomedžioklė”…Beje, HBH turi nerealiai skanius cepelinus su varške. Nesu didelė cepelinų mėgėja, bet ten net ir aš užsisakau cepelinų.


Trečiadienis buvo pagrindinė “akmenų” diena. Prasidėjo ji kelione į Orvydų sodybą prie Salantų. Nereali širdžiai ir dvasiai vieta. Iš pradžių pasirodė apleista – apgriuvę namai, į krūvas suversti dar neapdoroti akmenys… Bet tas apleidimas nesumenkina Orvydo idėjų ir prisilietimo prie kiekvieno akmens. Kiekvienas akmuo yra tarsi “sušildytas”, prie kiekvieno buvo prisiliesta. O visa sodyba atrodo taip tarsi meistras įpusėjęs darbą nuėjo prie šulinio atgerti vandens ir tuoj tuoj sugriš.


Visai kitokia vieta yra Mosėdyje – Respublikinis V.Intos akmenų muziejus. Didelis dailus parkas su nupjauta žole ir dailiomis informacinėmis lentutėmis prie kiekvieno įspūdingo akmens. Žiūrint į juos žiūri tik kaip į gamtos kūrinius – įspūdingų matmenų, įdomių formų, keistų faktūrų. Tačiau nėra tokios šilumos – akmenys yra paskendę dideliame parke. Visgi tai nereali vieta pasivaikščioti ir suprast koks esi mažas šiame įspūdingame pasaulyje.

Akmenų šiluma mus vėl užplūdo V.Intos sodyboje. Čia mus pasitiko pats V.Intos sūnus. Guvus, plepus vyrukas, kalbantis greitakalbe žemaičių tarme ir galintis apie kiekvieną akmenį papasakoti įvairiausias istorijas. Pastovėjome ant “akmens-ligoninės” pasivaikščiojome po lelijų pilnus tvenkinius, pasižvalgėme po akmenines skulptūras, įvairiausius retus akmenis. Beje, kalbant apie tvenkinius, Mosėdis yra pakankamai aukštai virš jūros lygio tad natūralūs tvenkiniai ten egzistuoti negali. Tad V.Inta buvo pirmasis kuris pradėjo daryti plėvele dengtus tvenkinius. Kaip pasakojo V.Intos sūnus, miestelyje visi buvo nustebę –kaip pas tave tvenkinyje gali laikytis vanduo?

Dievinu vyrus manančius jog žino viską apie moteris ir garsiai dėstančius savo mintis apie tai kokios jos “tūpos”. Aiškiai suvoki, jog jie dar nesubrendę tikram gyvenimui ir nėr čia ko su jais prasidėt.

Turiu dilemą, bet jau pavėluotą. Reikėjo mąstyti prieš pradedant naudoti savo skype accountą bendravimui su klientais…
Pradėjusi dirbti logistikoje tenka daug bendrauti telefonu, el.paštu ir skype. Nejučia mano skype accounte atsirado vienas klientas, kitas trečias ir žiūriu šiandien jų skaičius perkopė draugų skaičių. Teko profilyje įvesti savo įmonės pavadinimą, tinklalapį, kad klientai nepasimestų ir žinotų iš kurios įmonės esu.

Jaučiuosi keistai. Juk pavyzdžiui po darbo grįžusi namo irgi įsijungiu kompą ir skype. O nemiegantis klientas ar klientas iš Jav kur jam tik rytas tuo metu kai man vakaras nori bendrauti. Ką aš jau turiu sakyti? “Sorry, I’m in my pijamas”…. O kas bus kai vieną dieną dėl kokių nors piežasčių išeisiu iš darbo? Dekretinės, pereisiu pas konkurentus, norėsiu dar pasimokyti ar pan. Kas tada? Be širdies graužaties išmesiu klientus iš savo skype, nors su jais bendravau ir kavos gėriau.

Bet ir iš kitos pusės – jei išeisiu pas konkurentus, tai galiu ir klientus persivilioti paskui save.Tad gal būtų visai logiška darbdaviui duoti tarnybinį skype accountą, kaip duoda tarnybinį el.paštą, tarnybinį telefoną ar tarnybinį automobilį. Darbuotojas išeina, bet šie dalykai lieka.

o kaip viskas pas jus? Kokį skype naudojat? Ir ką manote apie darbinio skype idėją?

Kadangi daug kursiokų ir šiaip draugų, pažįstamų mokėsi ar darbavosi Suomijoje, pastaruoju metu teko dažnai susidurti su suomių produkcija. Tai lauktuvių draugai parveždavo, tai pati užsiprašydavau dalykėlių kurių Lietuvoje paprastai nerasi.

Niekada nesidomėjau kurioje šalyje gaminamas Karl Fazer, bet pagal default maniau jog Šveicarijoje – kur kitur galėtų būti gaminamas toks skanus šokoladas? Pasirodo klydau – jis gaminamas Suomijoje! Nuo 1891m, kai Helsinkio centre Karl Fazer atidarė pirmąją kavinukę.

Tikriausiai daugelis žino, jog kiekvienai šaliai yra tiekiama skirtinga kava. Taip sakant, Jacobs Kronung kurią geriame mes gerokai skiriasi nuo tos pačios kurią geria vokiečiai. O štai man patinka Paulig Juhla Mokka, kuri yra skirta labiau Suomijos rinkai. Nors suomiai ir neaugina kavos, bet jie ją ruošia tikrai skaniai

Priminti jog Suomija yra Nokia ir Neste degalinių tinklo tėvynė tikriausiai nereikia. Ten degalai nėra pigesni nei Lietuvoje…Ir gaila jog net jei ir pigesni būtų – online užsisakyti su pristatymu į namus vis tiek nepavyktų… Bet užtat galima atsisiųsti Nokia. Ne degalai, bet vis tiek geras daiktas

O tiems kas užsimanė dar neragauto Fazer šokolado rūšies, ar susigundė Paulig Juhla Mokka, rekomenduoju apsilankyti FinnStore , kur galite įsigyti ir parsisiųsti gerų dalykėlių ir dovanėlių iš Suomijos.Tikrai verta

Anot moterų, yra dvi gyvenimo tiesos: visi vyrai kiaulės ir nėra kuo apsirengt.
Spinta pilna rūbų kurie dar dėvimi, bet jie nebekelia džiugesio ir vilktis nesinori. O pirkti nėra už ką arba neleidžia sąžinė kai ir taip niekas spintoje nebetelpa.
Moterims susiduriančiomis su tokiomis problemomis patartina apsilankyti tinklalapyje manodrabuziai.lt, kur jos gali parduoti, mainyti jau atsibodusius, išaugtus ar po dietos perdidelius drabužius. Taip galima atsilaisvinti spintą, o ir pradžiuginti kitą moterį, kuri savo spintą papildys iš jūsų spintos atkeliavusiu mažmožiu. Smagu visiems.

Šiandien vartydama Verslo žinias radau tokią aprašytą situaciją:

2009 m. liepos mėn. teismui perduota byla, kurioje kaltinimai pareikšti 10-ies asmenų nusikalstamai grupei, įtariama, kad šią grupę subūrė ir jos veiklai vadovavo Baltarusijos pilietis, kuris prisijungdavo prie JAV banko klientų sąskaitų ir neteisėtai pervesdavo į 5-ių Lietuvos UAB sąskaitas nedideles pinigų sumas (iki 20.000 USD). Taip buvo pavogta 1,5mln Lt. Didžioji dalis lėšų areštuota ir pateks į Lietuvos biudžetą, nes JAV bankams finansiškai neapsimoka pradėti teisminio pinigų grąžinimo proceso.(Verslo žinios, 2010.04.28 “Elektroninėse gaujose lietuviai pirmu smuiku dar negriežia”.

Taigi, kaip ir išeina jei lietuviai vagia iš kokios Amerikos bankų, apie tai sužino LT teisėsauga, tai pinigai nusėda mūsų biudžete. Gaunasi kaip ir ekonomikos pakylimas ir Kubiliui nereikia šaukti apie diržų veržimasi. Svarbiausia, kad tų mūsų vagių nesučiuptų ir daugiau pinigų nubyrėtų į biudžetą.