Būdama vis dar studentė džiaugiuosi galimybe padirbėti įvairiose įmonėse, prie skirtingų projektų, įgauti patirties ir pasisemti žinių. Smagu, kad atsiranda darbdavių kurie nesibaido priimti ir pasidalinti savo sukaupta patirtimi su „žaliu“ studentu. Tačiau kartais smagumas dingsta kai suvoki kur papuolei. Nekalbu apie mažas algas jei ką.
Štai vienoje darbovietėje užėmiau ką tik išėjusio (protingo) žmogaus pareigas (programavimas/tinklalapio priežiūra, part time job taip sakant). Darbo specifika man buvo žinoma, prieš tai dirbęs žmogus mane dar spėjo truputį apmokyti, atrodė viskas gerai. Bet aš juk neprofesionalė. Po kiek laiko suvokiau: mano šefas apie mano darbą nė bum bum, aplink žmonių kurie suprastų kas ir kaip ir esant reikalui galėtų padėti irgi nėra. Taigi iškilus nesklandumams nėra ko protingesnio paprašyti pagalbos. Baigėsi tuo, kad tekdavo sėdėti viršvalandžius su visagaliu google… Ir niekas netgi neįvertina tavo pastangų ir darbo. Neilgai ten atlaikiau…
Neperseniausiai visai netikėtai gavau pasiūlymą dirbti vienoje web dizaino firmoje. Seniau turėjau mintį joje atlikti praktiką, tad klausiausi įdėmiai kas siūloma. Ir mano ausis pasiekė frazės „…darbuotojas išeina…“, „galėtum užimti tas pareigas…“, „…jis tau padės…“. Užteko. O kas padės kai jo nebus? „Na… yra google“. Žodžiu firma siūlo darbą tik turėdami rekomendaciją jog esu protinga ir imli naujovėms, bet žinodami jog nesu tos srities specialistė ir net studijuoju ne tai, viską paremdami mintimi „išmoksi“…
Kartais galvoju gal esu pernelyg savikritiška. O gal baili? O gan visgi racionali? Žiūrėdama į šią situaciją verslininkės akimis nesuprantu tikslo samdyti visiškai „žalią“ žmogų, eikvoti laiką ir pinigus jam/jai apmokyti ir nebūti tikriems, kad tas žmogus sugebės darbą atlikti profesionaliai. Ar ne lengviau pasisamdyti jau dirbusį toje srityje, arba bent jau studijuojantį kažką panašaus? Kur verslininkų logika?
