aš visada už taisyklingą kalbą, bandžiau ir draugus mokyti, bet juos tai tik užknisdavo. o dabar jau pamirštu apie tai, Londone jos visai nereikia.

Antra, ne kalbininkai užsiima terminologijos kūrimu, nors VLKK ir turi terminologijos pakomisę, — neapsigauk. ; )

Na, ir trečia, kadangi konstitucija apibrėžia lietuvių kalbą kaip valstybinę kalbą, yra įkurta atitinkama institucija, stebinti bendrinės lietuvių kalbos vartoseną (žinoma, ten kur tokią kalbą privaloma vartoti: paslaugų sferoje, valstybinėse institucijose, žiniasklaidoje, radijuje) ir taikanti atitinkamas sankcijas tiems, kuriems tekstus kirčiuoja studentai, t’sakant. : ) Jokie kalbininkai iš paskos nelaksto ir DLKŽ per galvas niekam netranko.

Matai, jei man, vargšei tamsuolei, pirmą kartą gyvenime parodytų kompiuterį ir pasakytų: „Na, štai — tai yra stačiuoklis!“,. — aš tikriausiai sureaguočiau pakankamai santūriai, nes pats daiktas man būtų didi naujovė, tad ką jau kalbėti apie jo pavadinimą…

Savų, grynakraujų žodžių, beje, nėra lietuvių kalboje tiek ir daug: daugelis jų atkeliavę iš kitų, giminiškų kalbų.

Žaliuokė yra grybas. : )

Šia logika vadovaujantis, tuomet siūlyčiau išrūkyti iš mūsų kalbos žodį “agurkas” bei pakeisti tarkim “žaliuokiu”, nes gi atėjo vargšelis agurkas iš vokiečių kalbos “Gurken”, o slavų “agurec” taip pat turi sąsajų. Šitaip gryninant kalbą galima iki paranojos nusivažiuoti

Žmonės mielieji, skoliniai yra įprasta ir natūrali kalbos dalis. Todėl jei terminui “hakeris” neatsiranda natūralus ausiai lietuviškas atitikmuo, dievaži, tikrai neverta persistengti su vyptelti verčiančiais “programišiais”, nes tuomet norom nenorom norisi išvadinti kalbininkus “kalbišiais” Dar stebiuosi kaip čia termino “kompiuteris” neišprievartavo į kokį “skaičiuoklį”