Smegenų mankšta – užsienio kalbos

Geriausia ir intensyviausia smegenų mankšta būna, kai tenka vienu metu kalbėti keliomis kalbomis. Šiandien teko kelias valandas priiminėti studentus ir nukreipinėti juos tinkama linkme, trumpai supažindinti su situacija ir pan. Tuo pat metu ar kas pora minučių persijunginėdavau tarp lietuvių, anglų, ir rusų. Veiksmas vyksta greitai, tad sudėtingiausia per pora sekundžių suvokti kokia kalba reikia kalbėti ir ištikrųjų kalbėti ta kalba, nes net nenorėdama jaučiau jog vis noriu persijungti ir kalbėti angliškai.
Kitas variantas, kai reikia versti iš vienos kalbos į kitą. Vertėjavau iš anglų į lietuvių. Pasako angliškai, o aš jaučiu jog kitais žodžiais tą patį angliškai pradedu sakyt. Nors dažniausiai tik išsižiojus suvokdavau, kad ant liežuvio galo ne tas kas turi būti ir persijungdavau į lietuvių kalbą. Taigi neapsikvailinau.
O dar įdomesnis dalykas, tai kai nei iš šio nei iš to pradedu mąstyti ir kurti planus užsienio kalba.
Taigi kalbų žinojimas ir nuolatinis jų naudojimas verčia mūsų smegenis mankštintis ir aktyviau veikti. Tuomet gal ir protingesni tampame?