Kolegos

kolegaKažkada rašiau koks yra geras darbas. Man tai darbas kai įsijauti, jauti malonumą ir pasitenkinimą. Kai ėjimas į darbą, netgi kai kasdien ima stresas, grūmiesi su iššūkiais ir pavargsti, yra malonumas. Tačiau dažniausiai dirbame ne vieni. Dar yra kolegos. Tad pats darbas nors ir malonus gali apkarsti jei santykiai su kolegomis ne kokie. Arba priešingai – net sunkiausia darbo diena gali prašvilpti kaip vėjas su kolegų pagalba.

Nors esu dar palyginti jauna ir iki pensijos man dar toli toli, patirties su kolegomis turiu. Pakeičiau ne vieną darbovietę – sezoniniai darbai, trumpalaikiai projektai ir pan. suteikė galimybę išbandyti įvairias pozicijas, susipažinti bei dirbti su įvairiais žmonėmis. Kadangi kaip jau minėjau esu jauna, 90% mano kolegų už mane vyresni, 85% vyrų ir 75% užimantys aukštesnes pareigas ir turintys teisę man vadovauti. Bet kokie jie gali būti skirtingi… Vieni tave myli, kiti atrodo gali nužudyti.

Pirmiausia apie tą kuris manęs nemylėjo. Pavadinkime jį Tomu. Pirmą kartą jį pamačiau kai ėjau darbintis. Net persimečiau keliais žodžiais. Žinote, tokius žmones su kuriais pabendrauji, o paskui pamiršti jog su kažkuo apskirtai kalbėjai? Čia buvo tas atvejis. Antrasis susitikimas buvo po gero mėnesio. Tuomet jau dirbau. Iškilo problema, o kolega patarė nueiti į tą kabinetą, nes Tomas gali padėti. Nuėjau. Vos pasakius “labas” suvokiau jog mėnulio fazė matyt ne ta. Į mane pasisukęs jauno vaikinuko veidas nerodė jokių emocijų, bet akys žudė. Tokių išraiškingai neapykantą rodančių akių žvilgsnio nesu mačiusi. Norėjau skradžiai žemę prasmegti. Dar labiau norėjau prasmegti, kai po mėnesio reorganizavo skyrių ir mes su Tomu pradėjome dirbti kartu. Pirmuosius mėnesius maniau mirsiu. Nesu plepi, bet man norisi bendrauti. O iš Tomo kiekvieną žodį tekdavo kaip su pleištu plėšti. Jis net nesisveikindavo. Ir žiūrėdavo į visus kaip į tėvynės priešus. Pykau, kiekvieną vakarą prie kavos skųsdavausi kambariokėms jog negaliu su juo dirbti. Bet užėjo ir man atitinkama mėnulio fazė. Nekalbėdavau su juo tol kol jis nepasakydavo “labas”: įeina jis į kabinetą, iškart kažką pradeda kalbėti, o aš “labas”, ir taip kelis kartus kol jis sureguoja ir pasako “labas” atgal. Prireikė mėnesio ištreniruoti. Nors vaikinams priklauso vaišinti kava, bet pradėjau aš jį vaišinti, o prie kavos pavykdavo išpešti ir asmeniškų dalykų, jei nepavykdavo, bent apie darbą pakalbėdavom plačiau. Kuo tai baigėsi? Prisijaukinau. Prireikė metų, bet tapome netgi beveik gerais draugais. Pradėjome vienas kitą suprasti ir net atvirauti. Nebedirbame kartu jau metai laiko. Bet susitikę visuomet paplepame, karts nuo karto užsuku į senąjį darbą jį aplankyti, o jis karts nuo karto parašo kokį emailą.

Kitas kolega, vis dar dabartinis, vadinkime jį Rolandu, yra  visai priešingybė Tomui. Mano draugas išeidinėjo iš darbo, o Rolandas turėjo užimti jo vietą. Kad darbų perdavimas vyktų sklandžiai jie dirbo kartu pora savaičių. Taip aš su juo ir susipažinau. O dar mano draugo liežuvis nepasirodė trumpas, buvau pristatyta ir rekomenduota kaip specialistė, taigi Rolandas iškart suvirškino jog tikčiau jam į pagalbininkes. Deja tuomet dirbau kitur. Visgi net praėjus beveik pusmečiui jis manęs nepamiršo. Kai netekau tuometinio darbo tepraėjo tik dvi dienos ir sulaukiau jo skambučio – ateik dirbti. Atėjau. Nuo pirmos dienos jis mane ant „laurų“ pakabino. Nesakau, aš išmanau ką darau, ir nekartą jam tai įrodžiau iš profesinės pusės. Iš asmeninės pusės tai kolega kokio linkiu visiems. Nepaisant to jog jis verčia mane klausytis radijo, verčia mane įjungti šviesą kabinete kai dar pakankamai šviesu ir pastoviai stebisi kodėl nepietauju 12 val kaip jis, o 13, jis tikrai mielas. Kaip katinas. Vis užmurkuoja ką nors sedėdamas prie kompo, vis pasako ką nors įdomaus, įvelia mane į diskusijas.  Vienas kitą ir mandarinais vaišiname, ir saldainiais, ir kava. Ateinu į darbą, pamato mano veido išraišką ir jau kelia antakį “tai kas miegot trugdė?”.

Besvarstydama apie kolegas galvojau, kuris man mielesnis: Tomas ar Rolandas? Ir negaliu rasti atsakymo. Su Rolandu nuo pirmos darbo dienos nebuvo jokių barjerų ir viskas vyko sklandžiai. Štai atidėjau jam ką tik iškeptą keksiuką – pavaišinsiu rytoj. Jis dar nežino jog ir kulinarinių sugebėjimų turiu. Tomas man irgi artimas širdžiai – tai buvo iššūkis kurį aš priėmiau ir įveikiau. Žmogus kuris yra uždaras savo kiaute ir paprastai neatvirauja su bet kuo laiko mane savo draugu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *