Lifeboat ethics [gelbėjimosi valties etika]

Vakar kaip tik ruošdamasi sociologijos egzaminui skaičiau Garrett Hardin Lifeboat ethics’ idėją. Sužavėjo paprastumu ir logika.

Sakykime vandenyne plūduriuoja viena gelbėjimosi valtis su 50 žmonių. Valtis skirta 60-čiai žmonių, tad būtų galima dar 10 priimti. Už borto 100. Kuriuos priimti į valtį? Keli variantai: 1)Priimti visus 100 ir visiems draugiškai nuskęsti. 2)Priimti 10, tik kuriuos? Kas pirmesnis, tas gudresnis? 3) Nepriimti nieko. Kaip pasielgtumėte jūs ir kuo remiantis būtų grindžiamas jūsų sprendimas?

Garrett Hardin naudoja gelbėjimosi valties metaforą kalbėdamas apie turtingas ir vargingas šalis bei paramą vargingoms. Valtyje turtingos šalys, už borto vargšai. Idėja: visiems nepadėsi, o jei bandysi padėti kuo daugiau nei sugebi – nuskęsi pats. Tad išvada: pagalba neturtingos šalims nėra išeitis. Keletas pasamprotavimų originalo kalba:

As of 1973, the U.S. had a population of 210 million people, who were increasing by 0.8 percent per year. Outside our lifeboat, let us imagine another 210 million people (say the combined populations of Colombia, Ecuador, Venezuela, Morocco, Pakistan, Thailand and the Philippines) who are increasing at a rate of 3.3 percent per year. Put differently, the doubling time for this aggregate population is 21 years, compared to 87 years for the U.S.

Now suppose the U.S. agreed to pool its resources with those seven countries, with everyone receiving an equal share. Initially the ratio of Americans to non-Americans in this model would be one-to-one. But consider what the ratio would be after 87 years, by which time the Americans would have doubled to a population of 420 million. By then, doubling every 21 years, the other group would have swollen to 3.54 billion. Each American would have to share the available resources with more than eight people.

Only rich countries have anything in the way of food reserves set aside, and even they do not have as much as they should. Poor countries have none. If poor countries received no food from the outside, the rate of their population growth would be periodically checked by crop failures and famines. But if they can always draw on a world food bank in time of need, their population can continue to grow unchecked, and so will their „need“ for aid. In the short run, a world food bank may diminish that need, but in the long run it actually increases the need without limit.

Without some system of worldwide food sharing, the proportion of people in the rich and poor nations might eventually stabilize. The overpopulated poor countries would decrease in numbers, while the rich countries that had room for more people would increase. But with a well-meaning system of sharing, such as a world food bank, the growth differential between the rich and the poor countries will not only persist, it will increase.

Atrodo taip morališkai neteisinga neduoti maisto varganoms šalims. Tačiau kaip kinų išmintis byloja „Duok žmogui žuvį ir jis bus pavalgęs vieną dieną; išmokyk jį žvejoti ir jis bus pavalgęs visą gyvenimą“. Tad pagal Garrett Hardin visuomenė turėtų rūpintis ne vargingų žmonių vienadieniu pamaitinimu, bet švietimu ir galimybių suteikimu patiems susikurti savo gerovę. Dabar, kai viskas paduodama ant lėkštutės daugelis net nesivargina galvoti apie tai kaip prasimaitinti. Juk ateis turtingieji ir pamaitins… Galimybių suteikimą bent jau aš asmeniškai įsivaizduočiau kaip Grameen Banko veiklą.

Garrett Hardin mintys tikrai įdomios ir galbūt truputėlį kontraversiškos. Nuoširdžiai siūlau paskaityti.

5 thoughts on “Lifeboat ethics [gelbėjimosi valties etika]

  1. Pingback: Blogorama #461 : nežinau.lt

  2. Žavinta

    Vidmantai, na Titanikas gal irgi nieko pavyzdys. Juk tais laikais pirmenybę į gelbėjimosi valtį turėdavo turtingieji. Tad taip ir gaudavosi jog jūroje plaukiojo turtingieji valtyse, o už borto vargšai. Ir turtingieji turėjo dilemą, ar ką nors priimti į valtį ar ne…