Žavinta online

Na nesuprantu aš. Nesuprantu! Kaip galima pavadinti pyragą „Obuolių pyragas“ ir recepte nurodyti „Reikės: 1 obuolys.“ Argi nepasityčiojimas? Koks obuolių pyragas tik su vienu obuoliu? Net obuolių skonio nesijaus. Na gal nebent matysis jei ant viršaus uždėsi. Tai bus optinė iliuzija, galvosi jog ten pilnas obuolių jei net per viršų lipa, bet iš tikro prakąsi, o ten… bulka!
Obuolių pyragas pas mane yra labai sezoninis dalykas – tik vasarą, ankstyvą rudenį kai obuolių iš sodo prisitempiu tiek kad nėra kur dėti. Tuomet ir pyragas maišomas proporcija puse obuolių, puse tešlos. Skanu. Per Roko naktis pusryčiams vaikinams tai buvo didžiausias ever gėris.
Šiandiеn vakare vėl kepsiu! Kas į svečius?

Kuomet web dizaineris, programuotojas ar šiaip kompiuterių technikas išpučia akis ir pasako „ne, tai neįmanoma“ aš dar tris sekundes laukiu iš jo lūpų išsprūstančio „na, bet gerai pagalvojus“, „nors žinai, galima tai apeiti šitaip“ ir pan. Kompiuterių/interneto pasaulyje nieko nėra neįmanoma. Trimečiai į Pentagono tinklą įsilaužia, o tu man sakai jog nepadarysi išsiskleidžiančio horizontalaus meniu tinklalapyje ant WP? Pfff…

Logistikos pasaulyje kur viską lemia ne žmonių sugebėjimai, o įstatymai, nuostatos, taisyklės viskas daug sudėtingiau, ir dažnai išgirsi „neįmanoma“ su nuorodomis į penkiolika skirtingų teisinių dokumentų kurie patvirtins tuos žodžius. Bet žinote kas juokingiausia? Nieko nėra neįmanoma ir čia. Klausimas dažnai nėra kaip apeiti sistemą, o kiek man tai kainuos?

Man reikia taip ir taip.
Ne, tai yra neįmanoma, juk žinai apie….
Kiek?
Xx/xxx/xxxx/xxxxxEU
Ok, kada?
Vakarop.

Veiksmas ties muitinėmis, terminalais, veterinarijos postais ir kitomis svarbesnės reikšmės įstaigomis pradeda virti vakarop. Vairuotojai vaikšto su vokeliais, sandėlininkai į asmenines mašinas kraunasi šaldytus kalmarus, veterinarai pasiima 10kg krevečių testavimui ir užsikuria puotą, muitininkai nusižiūri brendžio partiją… Ir visi patenkinti, ir visi laimingi. Juk nieko nėra neįmanomo.

Iš neturėjimo ką veikt dažnai niekų prisigalvoji. Štai pvz šiandien nagrinėjau butų nuomos kainas. Bet galiausiai ne į kainas nukrypo mano mintys, o į tai kam žmonės skiria pinigus remontuodami butą.

Štai, pvz., negaliu suprasti kaip žmonės gali skirti kelis tūkstančius visos virtuvės remontui, susidėti visas naujas spinteles, kriauklę, viryklę, bet pamiršti… gartraukį. Na sakykit ką norit, bet namų be prisvilusių blynų nebūna. Nebūtina ir kažką svilinti, bet jei ką nors troškini, kepi bent ant dviejų viryklės skylių, tai garų ir kvapų ypač nedidelėje virtuvėlėje prisirenka tikrai nemažai. O jei pasvilini tai ir rūkas pakyla.

Studentaudama nuomojausi gyvenamą vietą dvejuose skirtinguose butuose ir abiejų virtuvėse nebuvo gartraukio. Tai ką – žiemą tekdavo laikyti atdarą langą, o tai jau yra šilumos eikvojimas. Plius jei vėjas į lango pusę, tai dar atsiranda galimybė ir peršalti. Kas jau kas, bet augalai kuriuos bandėme apgyvendinti ant virtuvės palangės greitai mirdavo.

Aišku studentavimo laikais buvo dzin kur gyveni. Svarbu yra lova ir mažai moki už nuomą. Bet jei reikėtų nuomotis dabar, tai tikrai nesinuomočiau buto be gartraukio. Ir jei gyvenčiau ne viena – nesinuomočiau buto su sujungta vonia ir tualetu. Pagalvokite – juk jei keliatės vienu metu, tai galite ir susimušti kas eis į vonią/tualetą. O jei šie kambariai atskirai – vienas eina į vieną, kitas į kitą, o paskui apsikeičia Na žodžiu, supratote

Dar dienos metu buvo kalba, kad norėčiau didelio šuns. Na tokio kur žmonės pamatę su pagarbia baime atsisuktų pažiūrėti. Toks kur saugotų namus ir mane pačią. Bet va pareinu aš namo ir ant laiptų pamatau tokį vaizdelį.

Akys plačios, ausys stačios, kariniu dėmėsingumu apžvelgiama visa laiptų ir kiemo erdvė.  Visai kaip sarginis šuo, tik čia sarginis katinas. Žmonės gatve einant irgi su pagarbia baime į tokį atsisuka

Kuomet medžiai pasipuošia gražiomis auksinėmis, geltonomis, raudonomis spalvomis, malonu išeiti į lauką apsisukus šiltu spalvotu šaliu ir praeiti po parką girdint tik lapų šiurenimą po kojom. Dar malonu kai vėsų rudens pavakarį delną šildo kito žmogaus delnas. Kuomet gali klausytis lapų šiurenimo, pavienių žvirblių čirpimo ir vienas kito alsavimo. Ruduo alsuoja meilė. Net galbūt labiau nei pavasaris. Juk ruduo yra tas laikas kai darosi vėsu ir daug maloniau parke sedėti ne metro atstumu vienas nuo kito, o susiglaudus. Kai norisi žmogaus šalia, kai norisi šilumos…

Beje, ruduo kol neprasdėjo lietūs yra tas laikas, ta paskutinė galimybė pakviesti mylimąjį į pasimatymą gamtoje. Tiesiog – pasivaikščioti šiūrenant lapams po kojom. Juk tai taip romantiška…

Kuomet antikvarinių daiktų parduotuvėlėje pamatysime savo vaikystės namų daiktus – reikš jog mes jau pasenome.

Yra žmonių kurie paprasčiusiai nesupranta kas jiems sakoma. Ar tu tai sakysi per aplinkui, ar užuominomiss ar tiesiai, ar papunkčiui, ar mokslinę formulę ant sienos nupaišysi. Minčių sekos jie nepagaus, pasidarys savo priešingas išvadas negu norėjai ir išeis įsižeidę atseit tu jų samprotavimų ir elgesio principų nesupranti. Ir kaip elgtis su tokiais? Nusileisti ir elgtis kaip jie nori? Laikytis savo principų tikintis jog vieną dieną jie supras?

“Atostogų imsiu tik po čempionato” pareiškė kolegė. “Vyras iš proto išeis jei išvažiuosime, o viešbutyje TV nerodys norimų rungtynių”.

“Ką veiki? Susitinkam kavos 21 val? Pas mane namie bernai, alus ir krepšinis – ramybės nėra” – nuskriausto katino balseliu į telefono ragelį čiulba neseniai šeimyninį gyvenimą pradėjusi draugė.

“Mėnuo be vyrų. Gerai kad bent jau ne žiemą vyksta, o tai sušaltume lovoje kol jie lakstytų po gatves daužydami stulpus jei mūsiškiai pralaimėtų” – išpyškino viena pažįstama.

“Jei ko reikės – skambink” pakeitė frazė “Jei ko reikės – skambink tarp kėlinių”.

Mane visuomet stebindavo oras rugsėjo pirmąją. Kad ir kokia lietinga ir šalta būdavo išvakaro, net jei ir lydavo iš ryto – per pačią šventę šviesdavo saulė. Per dvylika metų mokykloje ir 4 universitete neprisimenu rugsėjo pirmosios su skėčiu virš galvos.

Kad ir šiandien. Pusryčiaujant pro langą žvelgiau į lėtai krentančius lašus ir tamsų dangų. Tačiau jau apie 9 ryto lietus liovėsi, o apie 9:45 pro debesėlį nusišypsojo saulutė. Argi ne gamtos sąmokslas?

Taigi keliu kavos puoduką už tokį teigiamą gamtos sąmokslą ir už tuos kurie vėl pradeda mokslo metus. Geros jums šventės ir kantrybės graužiant karčią mokslo šaknį!

Dažnai kai pasakai jog vasarą neturėsi atostogų, į tave pažvelgia su tokiu gailesčiu. Pasigirsta atodūsis, pavieniai komentarai “tai arsi visą vasarą”, “visiškai jokio poilsio ir pramogų – kaip taip galima?”. Bet ką tos atostogos reiškia? Kelionę į Egiptą, Graikiją, Turkiją? Dviejų savaičių kapitalinį remontą namuose? Kiekvienam savo. Bet norint turėti gerą vasarą nėra būtina gauti tas dvi/tris/keturias savaites atostogų. Užtenka turėti noro ir gali turėti aktyvesnę bei įdomesnę vasarą nei tie atostogaujantys kolegos. Kodėl taip sakau? Nes būtent man tokia vasara ir yra.
Peržvelkim mano vasaros tvarkaraštį, štai tokie tokie buvo ir bus mano savaitgaliai.

05.21-22 Savaitgalis Rygoje – draugės gimtadienis, kulinarinių eksperimentų ir architektūrinių atradimų kelionė po senamiestį.
06.3-4 Klaipėda Jazz – muzika iki išnaktų, atrastas skanaus alaus baras “Leika”, pasisėdima Max’e.
07.2-3 Bliuzo Naktys – keptos dešrelės, slėpimasis nuo lietaus palapinėje, įdomūs kaimynai ir žinoma gera muzika.
07.9-10 Savaitgalis Klaipėdoje/Kretingoje – draugės gimtadienis prasidėjęs išvyka į botanikos sodą o pasibaigęs tortilijų valgymu, filmų žiūrėjimu ir nuoširdžiomis šypsenomis rūšiuojant vyšnias.
07.14-17 turėčiau svečių iš Vilniaus ir Klaipėdos – siaubėme Šiaulius ir serbentų krūmus.

Nepaminėtais savaitgaliais buvo vykdomos misijos “iškuopk namus nuo statybinių šiukšlių” ir “įsikraustyk ir įsikurk naujuose namuose”. Į tai įeina ir svečių, besidominčiu kokį namuką pasistatėme, priėmimas.

O čia planas, chuliganas:

07.23-24 Anykščiai (šeimos šventė)
07.30-31 Klaipėda, Jūros šventė
08.6-7 Roko naktys
08.12-14 Karklė 2011 (???)
08.19-21 Tall Ship Races
Teoriškai tik vienas laisvas vasaros savaitgalis, bet praktiškai kol rašiau šį įrašą, mane jau “rezervavo” – važiuosim prie jūros.

O kur dar darbo dienų vakarai? Juk ir po darbo žmogus nemiręs(bent jau aš), tai būna ir pasisėdėjimų su draugais, ir pavienių pasimatymų, ir filmų vakarų.

Žodžiu tam kad linksmintis nereikia laukti atostogų. Tai reikia daryti dabar pat!