Paryžiaus sindromas arba kodėl grįžčiau Paryžiun net jei jo nekenčiu

Paryžius toks keistas miestas, jog jei jame staiga pasidarytų bloga, apniktų panika, prasidėtų isterija, nenustebk, tai mirtina Paryžiaus liga. Bet žinok, gydymo egzistuoja, tai – lėktuvo bilietas namo.

paryzius

Žinau daugelis dabar mes akmenį į mano daržą (o gal net taikytų į galvą), tačiau „Paryžius – meilės miestas“ yra gerooooooooookai pervertintas. Tai mano nuomonė, kurią susidariau po trumpos kelionės į Prancūziją lapkritį. Ilgai dėliojau mintis ir negalėjau apsispręsti ar Paryžius man patiko ar ne, toks keistas jausmas tarp pasibjaurėjimo, apatijos, susidomėjimo, džiaugsmo ir pasitenkinimo. Na, bet bent jau ne isterija, kuri ištinka mandagiuosius japonus.

Paryžiaus sindromas

Pirmą kartą apie Paryžiaus sindromą išgirdau jau tik grįžusi po atostogų. Sindromo esmė – susikurtų iliuzijų bei vizijos apie romantišką miestą griūtis susidūrus su rūsčia realybe. Supratus, kad miestas, žmonės, kultūra visai ne tokia kokią įsivaizduoji iš tų žavių atviručių, filmų bei reklaminių bukletų, ištinka šokas. Ypač japonus, kurių kultūroje nėra bereikalingo balso kėlimo, bendravimas pagrįstas pagarba ir pasitikėjimu. O Paryžius visiškai nespinduliuoja pagarba ir mandagumu 🙂

Na, manęs neištiko Paryžiaus sindromas(t.y. isterija), tačiau visiškai suprantu japonus. Miestas … hmm, nenoriu rašyti baisus, bet jei paprašytum dešimčia žodžių apibūdinti Paryžių, tai skambėtų maždaug taip: valkatos, numyžti skersgatviai, šiukšlės, nekoks vynas, dieviški kruasanai, magiškas Eifelis.

Į akis pirmiausia krenta vakarais miegmaišius ant užsidariusių parduotuvių laiptų besiklojantys benamiai, siauresnėse gatvelėse nosis riečia šlapimo tvaikas (savomis akimis mačiau, kaip prancūzaitis ramiausiai viduryje gatvės nusišlapino), šiukšlės mėtosi ne tik pramoniniuose rajonuose kuriuos pravažiuoji vykstant į CDG oro uostą, bet ir centre. Vynas įspūdžio nepadarė, gurkšnojome tiek kavinėse, baruose, tiek nusipirkome iš specialios vynų parduotuvės, kur konsultavomės su simpatišku vyno specialistu.

Geriausia iš blogiausios dalies

Gerai gerai, nėra viskas taip tragiška  🙂 Susisiekimas metro faktiškai nuostabus, kelios minutės ir tu jau ten kur reikia. Architektūra įspūdinga, akmenimis grįstos gatvės, nuo įsimylėjėlių prikabintų spynelių apsunkę tiltai, Notre Dame katedra, Monmartro bazilika – iš ties yra kur paganyti akis. Be Luvro apsilankėme ir Sekso muziejuje, kuris manau vertas dėmesio, ypač vakare, kai miestą apgaubia tamsa 🙂

Eifelio bokštas

Kai būsiu turtinga, skrisiu į Paryžių vien tam, kad pavakarieniaučiau Eifelio bokšte. Paskutinį vakarą lankytas Eifelis išties buvo geriausia kas galėjo man atsitikti praėjusiais metais. Iš beveik 300 metrų žvelgti į vakaro tamsos apgobtą, tačiau šviesų išraižytą miesto siluetą buvo išties nepaprasta. Neapsakomai geras jausmas. Apsilankiau ir pirmame aukšte, kur įrengtos stiklo grindys. Pavaikščiojau ir eilinį kart patvirtinau sau, jog išties nejaučiu aukščio baimės. Vien dėl šio apsilankymo užskaitau kelionę ir dedu jai pliusą. Eifelis papirko 100%!

Lauktuvės

Nesvarbu, kad mamos Maxima, Iki, Rimi ir dar penkiasdešimt pusseserių Kepyklėlių kepa prancūziškus batonus. Nuoširdžiai patariu – rask vietos lagamine bent vienai bagetei. Mano katė, kuri yra tikra gurmanė bei maisto specialistė, į duoną ir jos produktus visuomet žiūri kaip statistinis katinas, t.y. paniekinamai. TAČIAU, mano parsivežtą bagetę ji viena pirmųjų aplaižė. Tai itin aukštas įvertinimas. Taip sakant 10+. O ir šiaip, prancūziški batonai, kruasanai, bandelės, pyragėliai yra tie skanūs dalykai, dėl kurių galima pamiršti dietas bent porai dienų.

Vietoj išvados

Paryžius – keistas miestas. Jį galima mylėti, galima ir nekęsti. Tikrai nusivaliau akinius nuo puikiai išreklamuotos iliuzijos, jog tai kitas pasaulis. Taip nėra. Paprasti žmonės, o ne nužengę nuo podiumo modeliai, emigrantų ir tautų mišrainė, triukšmas, purvas ir skurdas šalia prabangos ir elegancijos. Tad išvada – tai buvo akis atverianti kelionė.

Prieš pat kelionę žiūrėjau filmą Julie & Julia(2009). Ir nuvykusi į Paryžių suvokiau, kad filme ne veltui tiek daug kalbėta apie… sviestą. Taip, einant pro restoranus, kavinukes jaučiau sklindantį sviesto kvapą. Tik, jei atvirai, man jis visai nepatiko. Bet filmą pažiūrėti rekomenduoju!

One thought on “Paryžiaus sindromas arba kodėl grįžčiau Paryžiun net jei jo nekenčiu

  1. Lukrecija

    Nusipirkau iš Ryanair skrydį į Paryžių, kuris jau bus greitai ir taip pat gyvenau iliuzijomis apie nuostabiai gražų meilės miestą, įsivaizdavau, kad viskas gražu ir miela kaip filmuose ir atvirutėse. Gerai, kad perskaičiau Jūsų straipsnį apie Paryžiaus realybę, nes turbūt ir mane būtų ištikęs Paryžiaus sindromas, kuris ištinka Japonijos turistus. Dabar gal lengviau susitaikysiu ne su tokia miela realybe, bet nuvykti į Paryžių vist tiek labai labai noriu 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *