Žavinta online

Kalėdos… Nueinu į garažą, o ten… ant mašinos stogo padėtas tortas, šalia rato kelios bonkės alaus.  Švenčia mano mašina, švenčia…

Kuomet web dizaineris, programuotojas ar šiaip kompiuterių technikas išpučia akis ir pasako „ne, tai neįmanoma“ aš dar tris sekundes laukiu iš jo lūpų išsprūstančio „na, bet gerai pagalvojus“, „nors žinai, galima tai apeiti šitaip“ ir pan. Kompiuterių/interneto pasaulyje nieko nėra neįmanoma. Trimečiai į Pentagono tinklą įsilaužia, o tu man sakai jog nepadarysi išsiskleidžiančio horizontalaus meniu tinklalapyje ant WP? Pfff…

Logistikos pasaulyje kur viską lemia ne žmonių sugebėjimai, o įstatymai, nuostatos, taisyklės viskas daug sudėtingiau, ir dažnai išgirsi „neįmanoma“ su nuorodomis į penkiolika skirtingų teisinių dokumentų kurie patvirtins tuos žodžius. Bet žinote kas juokingiausia? Nieko nėra neįmanoma ir čia. Klausimas dažnai nėra kaip apeiti sistemą, o kiek man tai kainuos?

Man reikia taip ir taip.
Ne, tai yra neįmanoma, juk žinai apie….
Kiek?
Xx/xxx/xxxx/xxxxxEU
Ok, kada?
Vakarop.

Veiksmas ties muitinėmis, terminalais, veterinarijos postais ir kitomis svarbesnės reikšmės įstaigomis pradeda virti vakarop. Vairuotojai vaikšto su vokeliais, sandėlininkai į asmenines mašinas kraunasi šaldytus kalmarus, veterinarai pasiima 10kg krevečių testavimui ir užsikuria puotą, muitininkai nusižiūri brendžio partiją… Ir visi patenkinti, ir visi laimingi. Juk nieko nėra neįmanomo.

Iš neturėjimo ką veikt dažnai niekų prisigalvoji. Štai pvz šiandien nagrinėjau butų nuomos kainas. Bet galiausiai ne į kainas nukrypo mano mintys, o į tai kam žmonės skiria pinigus remontuodami butą.

Štai, pvz., negaliu suprasti kaip žmonės gali skirti kelis tūkstančius visos virtuvės remontui, susidėti visas naujas spinteles, kriauklę, viryklę, bet pamiršti… gartraukį. Na sakykit ką norit, bet namų be prisvilusių blynų nebūna. Nebūtina ir kažką svilinti, bet jei ką nors troškini, kepi bent ant dviejų viryklės skylių, tai garų ir kvapų ypač nedidelėje virtuvėlėje prisirenka tikrai nemažai. O jei pasvilini tai ir rūkas pakyla.

Studentaudama nuomojausi gyvenamą vietą dvejuose skirtinguose butuose ir abiejų virtuvėse nebuvo gartraukio. Tai ką – žiemą tekdavo laikyti atdarą langą, o tai jau yra šilumos eikvojimas. Plius jei vėjas į lango pusę, tai dar atsiranda galimybė ir peršalti. Kas jau kas, bet augalai kuriuos bandėme apgyvendinti ant virtuvės palangės greitai mirdavo.

Aišku studentavimo laikais buvo dzin kur gyveni. Svarbu yra lova ir mažai moki už nuomą. Bet jei reikėtų nuomotis dabar, tai tikrai nesinuomočiau buto be gartraukio. Ir jei gyvenčiau ne viena – nesinuomočiau buto su sujungta vonia ir tualetu. Pagalvokite – juk jei keliatės vienu metu, tai galite ir susimušti kas eis į vonią/tualetą. O jei šie kambariai atskirai – vienas eina į vieną, kitas į kitą, o paskui apsikeičia Na žodžiu, supratote

Kuomet medžiai pasipuošia gražiomis auksinėmis, geltonomis, raudonomis spalvomis, malonu išeiti į lauką apsisukus šiltu spalvotu šaliu ir praeiti po parką girdint tik lapų šiurenimą po kojom. Dar malonu kai vėsų rudens pavakarį delną šildo kito žmogaus delnas. Kuomet gali klausytis lapų šiurenimo, pavienių žvirblių čirpimo ir vienas kito alsavimo. Ruduo alsuoja meilė. Net galbūt labiau nei pavasaris. Juk ruduo yra tas laikas kai darosi vėsu ir daug maloniau parke sedėti ne metro atstumu vienas nuo kito, o susiglaudus. Kai norisi žmogaus šalia, kai norisi šilumos…

Beje, ruduo kol neprasdėjo lietūs yra tas laikas, ta paskutinė galimybė pakviesti mylimąjį į pasimatymą gamtoje. Tiesiog – pasivaikščioti šiūrenant lapams po kojom. Juk tai taip romantiška…

Kuomet antikvarinių daiktų parduotuvėlėje pamatysime savo vaikystės namų daiktus – reikš jog mes jau pasenome.

“Atostogų imsiu tik po čempionato” pareiškė kolegė. “Vyras iš proto išeis jei išvažiuosime, o viešbutyje TV nerodys norimų rungtynių”.

“Ką veiki? Susitinkam kavos 21 val? Pas mane namie bernai, alus ir krepšinis – ramybės nėra” – nuskriausto katino balseliu į telefono ragelį čiulba neseniai šeimyninį gyvenimą pradėjusi draugė.

“Mėnuo be vyrų. Gerai kad bent jau ne žiemą vyksta, o tai sušaltume lovoje kol jie lakstytų po gatves daužydami stulpus jei mūsiškiai pralaimėtų” – išpyškino viena pažįstama.

“Jei ko reikės – skambink” pakeitė frazė “Jei ko reikės – skambink tarp kėlinių”.

Mane visuomet stebindavo oras rugsėjo pirmąją. Kad ir kokia lietinga ir šalta būdavo išvakaro, net jei ir lydavo iš ryto – per pačią šventę šviesdavo saulė. Per dvylika metų mokykloje ir 4 universitete neprisimenu rugsėjo pirmosios su skėčiu virš galvos.

Kad ir šiandien. Pusryčiaujant pro langą žvelgiau į lėtai krentančius lašus ir tamsų dangų. Tačiau jau apie 9 ryto lietus liovėsi, o apie 9:45 pro debesėlį nusišypsojo saulutė. Argi ne gamtos sąmokslas?

Taigi keliu kavos puoduką už tokį teigiamą gamtos sąmokslą ir už tuos kurie vėl pradeda mokslo metus. Geros jums šventės ir kantrybės graužiant karčią mokslo šaknį!

Ko gero labiausiai man rekomenduota daina šią savaitę. Ir man visai patiko. Užskaitom