Logistikos pasaulyje kur viską lemia ne žmonių sugebėjimai, o įstatymai, nuostatos, taisyklės viskas daug sudėtingiau, ir dažnai išgirsi „neįmanoma“ su nuorodomis į penkiolika skirtingų teisinių dokumentų kurie patvirtins tuos žodžius. Bet žinote kas juokingiausia? Nieko nėra neįmanoma ir čia. Klausimas dažnai nėra kaip apeiti sistemą, o kiek man tai kainuos?

Man reikia taip ir taip.
Ne, tai yra neįmanoma, juk žinai apie….
Kiek?
Xx/xxx/xxxx/xxxxxEU
Ok, kada?
Vakarop.

Veiksmas ties muitinėmis, terminalais, veterinarijos postais ir kitomis svarbesnės reikšmės įstaigomis pradeda virti vakarop. Vairuotojai vaikšto su vokeliais, sandėlininkai į asmenines mašinas kraunasi šaldytus kalmarus, veterinarai pasiima 10kg krevečių testavimui ir užsikuria puotą, muitininkai nusižiūri brendžio partiją… Ir visi patenkinti, ir visi laimingi. Juk nieko nėra neįmanomo.

Štai, pvz., negaliu suprasti kaip žmonės gali skirti kelis tūkstančius visos virtuvės remontui, susidėti visas naujas spinteles, kriauklę, viryklę, bet pamiršti… gartraukį. Na sakykit ką norit, bet namų be prisvilusių blynų nebūna. Nebūtina ir kažką svilinti, bet jei ką nors troškini, kepi bent ant dviejų viryklės skylių, tai garų ir kvapų ypač nedidelėje virtuvėlėje prisirenka tikrai nemažai. O jei pasvilini tai ir rūkas pakyla.

Studentaudama nuomojausi gyvenamą vietą dvejuose skirtinguose butuose ir abiejų virtuvėse nebuvo gartraukio. Tai ką – žiemą tekdavo laikyti atdarą langą, o tai jau yra šilumos eikvojimas. Plius jei vėjas į lango pusę, tai dar atsiranda galimybė ir peršalti. Kas jau kas, bet augalai kuriuos bandėme apgyvendinti ant virtuvės palangės greitai mirdavo.

Aišku studentavimo laikais buvo dzin kur gyveni. Svarbu yra lova ir mažai moki už nuomą. Bet jei reikėtų nuomotis dabar, tai tikrai nesinuomočiau buto be gartraukio. Ir jei gyvenčiau ne viena – nesinuomočiau buto su sujungta vonia ir tualetu. Pagalvokite – juk jei keliatės vienu metu, tai galite ir susimušti kas eis į vonią/tualetą. O jei šie kambariai atskirai – vienas eina į vieną, kitas į kitą, o paskui apsikeičia Na žodžiu, supratote

Beje, ruduo kol neprasdėjo lietūs yra tas laikas, ta paskutinė galimybė pakviesti mylimąjį į pasimatymą gamtoje. Tiesiog – pasivaikščioti šiūrenant lapams po kojom. Juk tai taip romantiška…

“Ką veiki? Susitinkam kavos 21 val? Pas mane namie bernai, alus ir krepšinis – ramybės nėra” – nuskriausto katino balseliu į telefono ragelį čiulba neseniai šeimyninį gyvenimą pradėjusi draugė.

“Mėnuo be vyrų. Gerai kad bent jau ne žiemą vyksta, o tai sušaltume lovoje kol jie lakstytų po gatves daužydami stulpus jei mūsiškiai pralaimėtų” – išpyškino viena pažįstama.

“Jei ko reikės – skambink” pakeitė frazė “Jei ko reikės – skambink tarp kėlinių”.

Kad ir šiandien. Pusryčiaujant pro langą žvelgiau į lėtai krentančius lašus ir tamsų dangų. Tačiau jau apie 9 ryto lietus liovėsi, o apie 9:45 pro debesėlį nusišypsojo saulutė. Argi ne gamtos sąmokslas?

Taigi keliu kavos puoduką už tokį teigiamą gamtos sąmokslą ir už tuos kurie vėl pradeda mokslo metus. Geros jums šventės ir kantrybės graužiant karčią mokslo šaknį!

Ko gero labiausiai man rekomenduota daina šią savaitę. Ir man visai patiko. Užskaitom