Žavinta online

Kas geriau pažįsta mane, jei ne aš pati? Ir kas pakels šuniui uodegą jei ne jis pats?

Su ta mintim sveikinu pati save Su gimtadieniu brangioji! Dovanoju milžinišką glėbį tulpių kurias tu taip mėgsti

Ko palinkėti? Kantrybės, praktiškumo, jaunystės ir išminties – daugiau tau nieko netrūksta. Su!

“Tu turėjai gimti berniuku” – girdėjo Evelina iš tėvų lūpų. “Kam tau vaikinas? Tu pati padauža kaip koks bernas” – komentavo giminės. “Praktiška moteris” – apibūdindavo draugai. Žavi mergina visa esybe spindėjo tvirtybę, veiklumą ir savarankiškumą. Draugių kompanijoje ji visuomet būdavo ta kuri sugebėdavo atidaryti kečiupo indelį nestenėdama, atidaryti šampano butelį, nuraminti panikuojančias merginas ir pateikti praktiškiausią pasiūlymą. Draugų kompanijoje sugebėdavo palaikyti pokalbį apie automobilius ar kompiuterius. “Universali moteris” – dažnai ją apibūdindavo draugai.

“Aš ne bejausmis robotas” – sukosi mintis Evelinos galvoje gurkšnojant arbatą ir žvelgiant į mirgančią žvakės liepsną. “Aš nenoriu būti viena” – jos žvilgsnis krypo į už lango stovinčią rankomis susikibusią porelę. Mintis išblaškė telefono skambutis – “eime žiūrėti filmo!“. Ji neatsisakė, tai proga ištūkti iš savo minčių ir pabūti su žmonėmis. Spynoje pasukus raktą Evelina pasikeitė – už durų šiltame kambaryje liko svajinga, romantiškos prigimties, maištinga asmenybė. O už automobilio vairo sėdo greitį dievinanti, bet praktiška, tvirtu žvilgsniu persona siekianti iš gyvenimo geriausio. “Veidmainė” – pripažino ji pati žvelgdama į veidrodyje apsispindinčią ironišką šypseną.

O dabar pasakyk ar tu ne veidmainis? Ar tu kitoks nei Evelina?

“Pradėti gyvenimą iš pradžių” – tai kelioms akimirkoms tapti tuo kuo esame savo viduje. Evelina pasiduotų romantiškumui ir maištui – greičiausiai pultų pirmam pasitaikiusiam juodaplaukiui rudų akių vaikinui į glėbį… Kodėl kelioms akimirkoms? Todėl, kad sutikę naujus žmones mes taikysimes, kursime savo įvaizdį, kursime savo “veidą” kuris pamažu ims tolti nuo to kas esame savo širdyje. Vieni labiau kiti mažiau…

Beje, jei nesupratai – veidmainis nėra gerai ar blogai. Tai tiesiog neišvengiama realybė.

Nelaikyk pykčio. Gyvenimas kartais netoks kokio tikimės. Kartais žmonės elgiasi kitaip. Kartais jie bijo. Kartais nedrįsta. Kartais tu nežinai kodėl. Nepyk!

Negailėk savęs. Tu nesi niekas. Tu nesi nulis. Tu esi žmogus. Kiekvienas žmogus yra nepaprastas, unikalus ir vertas meilės bei pagarbos. Gerk save!

Nenusisuk nuo draugų. Netark sudiev su pykčiu. Draugystė yra gyvenimo medus. Vertink kiekvieną žmogų – jis įneša kažkokį indėlį į tavo gyvenimą. Nesvarbu jog jūsų keliai išsiskyrė, jo indėlis visuomet lieka su tavimi. Draugauk!

Nesiraukyk. Rask kiekvienoje smulkmenoje lašelį džiugesio. Pastebėk šypsenas žmonių veiduose, smulkius saulės spindulius, mistišką sniego blizgesį. Įsileisk šilumą į savo širdį. Šypsokis!

Džiaukis kiekviena diena. Mylėk gyvenimą. Su šventėmis, mielas DRAUGE! Myliu, bučiuoju.

Žavinta.

Šiandien svečiuojuosi pas Pinkcity. Dalinuosi smulkmenomis kurios daro mane laiminga.  Sakoma minčių išdėstymas ant popieriaus padeda suvokti ko nori, ko trokšti. Dar sakoma jog užrašius norą jis išsipildo.  :)

Noriu didelės puokštės geltonų rožių. Arba vienos – dideliu žiedu…

Šio įrašo pavadinimas dar galėtų skambėti „kodėl nepirkčiau šito buto“. Dabar nuomojamo buto tikrai nepirkčiau. Šį vakar apliejo kaimynai iš viršaus taip, kad nuo šviestuvo prilašėjo kone puse kibiro vandens. Antras apliejimas per puse metų kai čia gyvenu. Ir nežinia kelintas per pastaruosius kelis metus, nes šeimininkas skundėsi jog tai ne pirmas kartas. Tikrai nenorėčiau būti tokio buto nauja šeimininkė. Įsivaizduokit – pasidarot „euroremontą“, įsikuriat, o jus ima ir aplieja viršutiniai kaimynai.. Vėl remontas, dangstymas vandens padarytų dėmių, tapetų keitimas ir kt. Atrodo jau susitvarkėt, bet ar esate tikri kad kaimynai panaikino apliejimą sukėlusią problemą ir tai nepasikartos? Taigi buto pirkimas gali ištikrųjų būti kaip katės maiše pirkimas.

Jau kuris laikas turiu savo mašinuką. Mažutė Opel Astra. Kadangi vaikinai visuomet klausia, tai informuoju: dyzelis, 2.0, mechaninė, 1999m. O merginoms įdedu foto.

Jau įpratau ir po aikšteles sukinėtis(nors dar kartais jei netinkama mėnulio fazė atbulom įvažiuoju į skylę tik iš 5 karto), ir pro senamiestį piko metu pravažiuoju(Klaipėdos senamiestį, iki Vilniaus man dar toli). O paskutinėmis dienomis leidžiu sau ir su šefais palenktyniauti.

Po darbo. Aš iš aikštelės išvažiuoju pirma. Važiuoju neviršydama nurodyto greičio. Iš paskos išvaro šefas. Atsilieka apie 100metrų. Matau – spaudžia gazą iki galo. Sukilo azartas – nė velnio tu manęs neaplenksi! Paspaudžiau ir aš. Na aišku gal ir kvaila pradėt lenktyniaut su galingu Subaru su 4 varomais ratais, bet pabandyti verta. Pusiaukelėj mane aplenkė. Bet kol pravažiavom puse miesto aš jam buvau prilipus prie uodegos. Neatsilikau nė per metra. Tik nelenkiau – visgi šefas, nors ir po darbo valandų.

Rytas. Ramiai sau užsimiegojus važiuoju į darbą. Veidrodėlyje pamatau didelį visureigį skiejantį kaip kokią raketą. Aga, ten pasirodo pavaduotojas su savo Chevroletu. Prisiartina – jau lenkia. Nė velnio! spaudžiu gazą kol nespėjo susilygint su manim ir nepamatė jog aš už vairo(jis dar nežino jog turiu mašiną). Spaudžiu pakankamai jog jis su savo viršgarsiniu greičiu pasilieka už manęs. Spaudžia ir jis, bet veltui – aš spaudžiu daugiau.

Į spidometrą nežiūrėjau bet aišku mieste ir vingiuotu keliuku link mano darbo mes tikrai nevažiavome ant daugiau nei 100, bet tai daug daugiau nei nurodyta kelio ženkluose(ypač tame prie darbo, kur parašyta 20)… Ir aišku tai nebuvo lenktynės, jie važiavo kaip jiems įprata, tik aš tokia pasipūtus kelio naujokė bandžiau prieš juos kaip skruzdė prieš dramblį šakotis. Bet smagu ir gera širdį kai žinai jog tavęs nesugebėjo aplenkt galingas visureigis.

Kartais net ir susistygavusiai įmonei prireikia kažkokios nedarbinės veiklos kuri atitrauktų dėmesį, leistų atsipalaiduoti, pailsėti ir pažinti vienas kitą neformalioje aplinkoje. Įmonėje kur aš pradėjau dirbti to jau tikrai reikėjo, nes pastaruoju metu buvo juntamas padidėjęs stresas ir nuovargis. Tad susiorganizavom į boulingą. Trim valandom po darbo. Neskaitant to kad kaip patys sakom „užlaužėm takelius“(striginėjo pastoviai), viskas buvo tiesiog super Beje, dar superiau buvo tai kad mano komanda laimėjo ir aš su dar keturiais mano kolegomis-komandos nariais gavom čekį pavalgyti viename restorane.

Kad tai buvo teigiamas ir vykęs team building pasijuto ir kit1 rytą. Rytiniame 15min susirinkime nebuvo mirtinos tylos, nebuvo girdėti tik pavaduotojo balso, o visi klegėjo, visi dalinosi įspūdžiais, visi šypsojosi, laidė juokelius. O kadangi tą kart dar ir darbo diena buvo patrumpinta dėl to kad buvo Jūros šventė, tai visi buvo kaip aš sakau „apsipatenkinę“. Džiaugiames pavykusiu team buidingu ir jau sukame galveles ką dar tokio paprasto ir lengvo galima sumąstyti komandos tvirtinimui. Ką organizuoja jūsų įmonės/organizacijos? Pasidalinkit patirtimi.

Nepastebėjai tų šypsenų kai sutinkami iš ilgos kelionės grįžę draugai, šeimos nariai? Kaip vyrai stovi su didelėmis puokštėmis rožių? Kaip pražysta mylimojo veidas tolumoje pamačius to kur lauki? Kitą kartą labiau apsižvalgyk jŽmonės šypsosi, juokiasi, apsikabina, bučiuojasi – reiškia savo meilę. Tie kurie išsiskiria verkia, liūdi, juk juos palieka mylimi.

Šią idėją jog meilė slepiasi orouoste pasigavau po filmo Love Actually. Neblogs filmas apie susipynusius gyvenimus ir meilę. Ypač geras filmas Kalėdoms, nes veiksmas vyksta žiemos ir artėjančių Kalėdų periodu.

Lietuviai nėra emocianalūs, jie nemėgsta reikšti savo emocijų, tad atvirai demonstruojamą meilę galime pajusti tik orouoste. Kur dar? O gal orouoste nekvepia meilę?…

• gali atskirti kurio iš 25 kolegų mobilusis skamba pagal jo melodiją
• atskiri kolegas pagal batų kulniukų kaušėjimo ritmą
• atsimeni kiek šaukščiukų cukraus į kavą dedasi toliausiai nuo tavęs sėdintis kolega
• iš pasisveikinimo atskiri jog šiandien “ne ta koja išlipo iš lovos”
• žinai iš kelių vaikų šeimos yra kolegės vyras
• žinai kokiu kampu atsisėsti ar  kaip ką pasukti, jog kokio nors daikto atspindyje matytum tavęs link judantį piktą kolegą ar šefa(nebutinai piktą)
• atsiliepdamas asmeniniu telefonu sakai ne “Klausau”, pasakai įmonės pavadinimą ir “laba diena”
• pradedi suprasti kolegų juokelius
• papasakoji juokelį kurį supranta kolegos
• atsiranda kitas naujokas

Gerai išsimiegojusi su įprasta kompanija plius vaikinas raudonu automobiliu susitikome su mintimi kaip nors pratempti likusią dienos dalį. Patraukėme į Radailių Dvarą, nes du iš keturių nebuvo ten buvę. Ištikrųjų ten visai nebloga aplinka vasarą – jokio triukšmo, žaluma, labai daug sūpynių, keletas vietų pasikarstyti po medžius, ar šiaip takelių pasivaikščiojimui. Įsivaizduoju jog tai turėtų būti visai gera vieta romantiškai nusiteikusioms porelėms pasivaikščioti susikibus už rankučių….

Kadangi dar nebuvome alkani pasitarę nusprendėme važiuoti į HBH, nes atseit ten kažkas atsinaujino. Bevažiuojant pro Palangą ir užmačius vėjo malūnus(na tie kur sukasi ir elektrą gamina) išsivystė diskusija apie tai kiek jie pagamina elektros, kur geriausia juos statyti ir pan. Pasigyriau jog važiuojant naktį iš Login matėme vežamą išardytą tokį vėjo malūną ir kaip tai įspūdingai atrodė, nes labai didelis. Tuomet mūsų vairuotojas užsidegė mus nuvežti prie tokio malūno ir parodyti iš arti. Kadangi prie keliukų nėra ženklų „Vėjo malūnas 800m”, tai paieškos užtruko. Nusigavom iki Kretingos kol vieną radom netoli kelio. Atrodo tikrai įspūdingai! Ir keistai ūžia besisukdamas.

Pasižiūrėję į vėjo malūną iš arti pagaliau nuvykome iki HBH. Pasivaikščioję po neaprėpiąmą teritoriją ir apžiūrėję naują laipiojimo medžiais trasą naglai užėmėme tuščią staliuką(buvo didelė eilė šiaip) bei pasivaišinome gardžia gira ir kepta duona. Naminė gira čia daug skanesnė nei ta pardavinėjama parduotuvėse. 0,5l giros išgėriau su pasigardžiavimu. Bet čia buvo tik užkandis.

Mūsų nepakartojamasis vairuotojas garantavo jog Vandenyje, Palangoje labai skanus maistas. Tad nuvykome ir ten. Kadangi nebebuvo cepelinų, nusprendėme apsiriboti šaltibarščiais. Ot ir prasidėjo… Atnešė šaltibarščius. Laukiam bulvių. Prieina kitas padavėjas. Žiūri į mūsų stalą ir sako tokiu ramiu tonu “Kaip matau bulvių neatnešė. Bet gal dar atneš”. Ir nuėjo… Visi susižvalgėm su šypsenėlėm veide ir pradėjom lužti. Tiesiog tas komentaras buvo tokioj situacijoj ir taip pasakytas, jog nesijuokti nebuvo įmanoma. Atnešė mūsų padavėja bulves, pavalgėm. Prieina vėl tas padavėjas žiūri į stalą “Tai bulves atnešė” ir vėl nuėjo. Vėl lūžtam. 99% jis buvo apsirūkęs “bulvių“ arba tai kažkoks kabinimo būdas, arba palangiškių humoras.

Po šaltibarščių ir juokelių apie bulves grįžom į Klaipėdą, kur sėkmingai įsitaisėme Friedricho pasaže pasėdėti ir dar ką nors užkasti ar tiesiog atsigerti kavos bei padiskutuoti kvailomis temomis. Beje, picos Friedricho pasaže bent jau dabar yra pačios skaniausios Klaipėdoje.

Taigi diena praėjo įvairiose vietose, daug važinėjant ir diskutuojant įvairiausiomis temomis. Svarbiausia – geriausia kompanija žemėje.  O kaip jūs praleidote laisvadienį?