Gerai išsimiegojusi su įprasta kompanija plius vaikinas raudonu automobiliu susitikome su mintimi kaip nors pratempti likusią dienos dalį. Patraukėme į Radailių Dvarą, nes du iš keturių nebuvo ten buvę. Ištikrųjų ten visai nebloga aplinka vasarą – jokio triukšmo, žaluma, labai daug sūpynių, keletas vietų pasikarstyti po medžius, ar šiaip takelių pasivaikščiojimui. Įsivaizduoju jog tai turėtų būti visai gera vieta romantiškai nusiteikusioms porelėms pasivaikščioti susikibus už rankučių….
Kadangi dar nebuvome alkani pasitarę nusprendėme važiuoti į HBH, nes atseit ten kažkas atsinaujino. Bevažiuojant pro Palangą ir užmačius vėjo malūnus(na tie kur sukasi ir elektrą gamina) išsivystė diskusija apie tai kiek jie pagamina elektros, kur geriausia juos statyti ir pan. Pasigyriau jog važiuojant naktį iš Login matėme vežamą išardytą tokį vėjo malūną ir kaip tai įspūdingai atrodė, nes labai didelis. Tuomet mūsų vairuotojas užsidegė mus nuvežti prie tokio malūno ir parodyti iš arti. Kadangi prie keliukų nėra ženklų „Vėjo malūnas 800m”, tai paieškos užtruko. Nusigavom iki Kretingos kol vieną radom netoli kelio. Atrodo tikrai įspūdingai! Ir keistai ūžia besisukdamas.
Pasižiūrėję į vėjo malūną iš arti pagaliau nuvykome iki HBH. Pasivaikščioję po neaprėpiąmą teritoriją ir apžiūrėję naują laipiojimo medžiais trasą naglai užėmėme tuščią staliuką(buvo didelė eilė šiaip) bei pasivaišinome gardžia gira ir kepta duona. Naminė gira čia daug skanesnė nei ta pardavinėjama parduotuvėse. 0,5l giros išgėriau su pasigardžiavimu. Bet čia buvo tik užkandis.
Mūsų nepakartojamasis vairuotojas garantavo jog Vandenyje, Palangoje labai skanus maistas. Tad nuvykome ir ten. Kadangi nebebuvo cepelinų, nusprendėme apsiriboti šaltibarščiais. Ot ir prasidėjo… Atnešė šaltibarščius. Laukiam bulvių. Prieina kitas padavėjas. Žiūri į mūsų stalą ir sako tokiu ramiu tonu “Kaip matau bulvių neatnešė. Bet gal dar atneš”. Ir nuėjo… Visi susižvalgėm su šypsenėlėm veide ir pradėjom lužti. Tiesiog tas komentaras buvo tokioj situacijoj ir taip pasakytas, jog nesijuokti nebuvo įmanoma. Atnešė mūsų padavėja bulves, pavalgėm. Prieina vėl tas padavėjas žiūri į stalą “Tai bulves atnešė” ir vėl nuėjo. Vėl lūžtam. 99% jis buvo apsirūkęs “bulvių“ arba tai kažkoks kabinimo būdas, arba palangiškių humoras.
Po šaltibarščių ir juokelių apie bulves grįžom į Klaipėdą, kur sėkmingai įsitaisėme Friedricho pasaže pasėdėti ir dar ką nors užkasti ar tiesiog atsigerti kavos bei padiskutuoti kvailomis temomis. Beje, picos Friedricho pasaže bent jau dabar yra pačios skaniausios Klaipėdoje.
Taigi diena praėjo įvairiose vietose, daug važinėjant ir diskutuojant įvairiausiomis temomis. Svarbiausia – geriausia kompanija žemėje. 
O kaip jūs praleidote laisvadienį?
“Oras kaip užsakytas” – šypsosi kaip katinas prisimerkęs kolega atstatęs veidelį saulei. Oras iš tiesų fantastiškas, tikras pavasaris. Švenčiame lauke. Su stikline sulčių rankoje vaikštau aplink pažįstamus ir nepažįstamus žmones, šypsausi, sveikinuosi, persimetu vienu kitu sakiniu, kartais įsiveliu į ilgesnę diskusiją. Akimis slapta seku tris žmones – nenoriu šiandien jų prisileisti arti, nenoriu jiems šypsotis ir atrodyti maloni, kai noriu juos sudraskyti į skutelius. Norėčiau dalelę jų įsidėti į mažą dėžutė ir nešiotis rankinėje tarsi priminimą: