Žavinta online

“Alergija — XXIa. liga ir ji gali būti įvairi: dulkėms, katėms, šviesai, šalčiui, magnetiniams laukams ir, netgi, žmonėms”.
Aš alergiška idiotams, tik kad va niekas vaistų nuo tokios alergijos nesukūrė, o apsisaugoti pati nesugebu – aš juos kaip magnetas traukiu..

Dienos daina vis dar egzistuoja mano gyvenime. Diena, kai visos dainos yra geros, o viena vienintelė yra super. Kitą dieną – kita daina. Nors tipiškai esu ištikima, tačiau apie muziką to nepasakyčiau.
Paskutiniu metu kaupiu dienos dainas savo youtube playlist’e, tai vėliau perklausius pati nustembu, “negi man ši daina patiko?” arba “ooo, geras, juk ši daina šauni, aš ją jau buvau klausius?”. Keistas tas mano muzikinis suvokimas, bet muzika man tik gyvenimo paspalvinimas, o ne pats gyvenimas.

Beje, šios dienos daina:

Viskas prasideda dar vaikystėje. Dauguma vaikų neturi paprasčiausio supratimo, kaip teisingai elgtis su pinigais. Vaikams pinigai – tai tik būdas gauti norimų žaislų ir pramogų sau, o ne sunkus tėvų darbas virstantis maistu ir stogu virš galvos. Tie patys vaikai vieną dieną užauga ir tampa netaupumo ir nekontroliuojamo vartojimo pavydžiais. Akcija! Nuolaida! Blizga! Pinigai sklaidomi į kairę ir į dešinę, neskaičiuojant kiek reikia pasilikti pragyvenimui iki kitos algos.

Žinoma, vaikystėje lepina tėvai, nupirkdami vaikui tai ką jis išzyzia, o suaugę tampame išlepinti finansinės sistemos. Bankai išduoda kreditines korteles, išduodamos paskolos, rinką judina greitieji kreditai. Šiuolaikinė karta dilemą kaip nusipirkti automobilį sprendžia kitaip nei mūsų tėvai ar seneliai. Vyresnioji karta nesupranta kaip galima netaupyti. Tik paklausyk kiek tos mūsų močiutės iš savo menkos pensijos sugeba sutaupyti. Tereikia paklausyti kriminalinę kroniką kiek iš jų pavagia ar išvilioja. Dešimtys-šimtai tūkstančių. Žodžiu, senoliai moka taupyti, kaskart atsidėti nuo atlyginimo, pensijos „juodai dienai“. Jaunesnioji karta gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo ir su paskolos gražinimo grafiku po pagalve.

Kyla klausimas kurie gyvena geriau. Greičiausiai visi. Kiekvienas gyvenimo būdas įtakotas tuometinės ar esamos santvarkos turi savų pliusų ir minusų. Mūsų seneliams niekada neskaudėjo galvos dėl to kad reikia gražinti paskolą, bet jie daiktus įsigydavo tik tuomet kai susitaupydavo kiek reikia, o mes imam daiktą dabar ir pamažu už jį mokam. Mes norim visko dabar. Ar tai blogai? Ne. Juk kiekvienas žmogus sprendžia pats – dabar ar vėliau, taupyti ar imti paskolą. Svarbiausia viską daryti su protu ir siekti finansinio išprusimo, kad pinigai neišbyrėtų iš kišenės perdien.

Tai toks dalykas kurio neperteiksi susirašinėdamas skype, rašydamas FB statusus ar įrašęs 140 ženklų twitter žinutėje.

Pasiilgstu laikų kuomet skambutis telefonu buvo normalus ir priimtinas dalykas. Pasiilgstu pokalbių telefonu, kai gali girdėti pašnekovo balsą, juoką, sarkazmą, pyktį, susijaudinimą. Kuomet nereikia pagal šypsenėlių skaičių skype pokalbio lange  spręsti ar kalbama rimtai ar su sarkazmu.

Šiandien man apatija ir man viskas dzin. Bet mano pašnekovai skype pagal mano vangų atsakinėjimą nusprendė jog aš labai užsiėmusi ir atsiprašė už sutrugdymą.  Hmm, juk nepulsiu aiškinti jog aš nenuotaikoj. Skype nėra “nenuotaikos”, ten tik šypsenėlės. ..

Atsakyti paprasta – tereikia praeiti po Damoklo kardu. Jei krisi negyvas – reiškia negarbinga. Jei liksi gyvas – reiškia dar turi šansų patekti į rojų. Damoklo kardas naujausias Purono kūrinys pakabintas Šiauliuose po arka prie Šiaulių viešbučio. Deja miesto savivaldybė davė leidimą kardui kaboti tik savaitę, o kadangi pakabintas kovo 10d, tai šiandien teoriškai jo ten ir nebeturėtų būti(nors netikrinau).

Aš praėjau po kardu – likau gyva, turiu net vaizdinių įrodymų. Aišku tai mitas, bet smagu kai kūriniui gali suteikti prasmę. Deja, tos prasmės neįžiūri miesto valdžia. Kardas jiems asocijuojasi su smurtu, krauju ir kitais neigiamais dalykais. Nepritariu. Kardas nebūtinai naudojamas pulti, jis naudojamas ir gintis. O mes lietuviai ginklu apsigynėme ne viename dideliame mūšyje. Beto apie kokį padorumą mes kalbame, kai miesto simbolis yra berniukas pliku užpakaliu?

Miesto savivaldybės neveiklumas(ar net kenkimas) miesto gražinimo srityje kartais žudo. Tiesiogine to žodžio prasme. Jau anekdotu tapo atvejis kai grupelė pensininkų susiorganizavo nupjauti žolę skverelyje prie savivaldybės. Savivaldybės darbuotojais išvaikė žmones, kurie tenorėjo… nupjauti peraugusią žolę, kurios savivaldybė nupjauti nesugeba.

Taip pat kaip tuos pensininkus, savivaldybė vaiko ir Puroną. Gerbiu šį žmogų už tai, kad jis myli miestą. Tai žmogus, kuris savo ir rėmėjų lėšomis kuria kūrinius kurie puošia miestą. Jis neprašo pinigų, jis tik prašo leidimo jo kūriniais džiaugtis visiems žmonėms. Tebūnie tai tik laikinas menas, nestovės jis šimtmečius, bet ir mes juk neamžini.

Ar žinote lapę? Manau daugelis žino, kadangi dabar visi savo svečius vežame prie lapės ant Talšos ežero kranto. Jos irgi savivaldybė neleido statyti. Sakė “kam mums to gremėzdo reikia”, dėjo Puroną į šuns dienas(čia sušvelninta versija). Ir ką jūs manote? Stovi lapė. Ir nesijaučia vieniša, nes ją nuolatos lanko miestelėnai ir svečiai. Net štai dabar žiemą nuėjus prie užšalusio ežero teko palaukti eilutėje gal galėjome papozuoti ir nusifotografuoti.

Miestas dėkingas Puronui. O savivaldybė? Na jie nepasimoko. Dabar kardą draudžia kabinti. Žurnalistai teigia jog savivaldybės atstovai net nebuvo apžiūrėti. Nežinau ar tiesa, bet nenustebčiau jei taip ir būtų… O juk kardo taip nori kitų miestų savivaldybės… Bus dar taip jog kūrinio skirto Šiauliams teks važiuoti apžiūrėti į Trakus?

Nesuprantu žmonių, šiuo atveju valdžios atstovų, kurie neskatina, o žlugdo iniciatyvą, kurios ir taip yra mažai. Mūsų karta yra pasyvi, todėl tikrai nereikia dar didinti to pasyvumo smukdant žmonės kurie dar turi patriotizmo, meilės miestui ir iniciatyvos gražinti aplinką. Ar aš noriu neįmanomo?

Garsiai ištarta frazė „šįvakar virtualiai gersiu vyną su draugėm“ gal kai kam ir skamba keistai, bet šiomis dienomis tai realybė. Draugai su kuriais norėtum susėsti vakare ant minkštos sofkutės, prisipilti taurę vyno ir pafilosofuoti apie gyvenimo prasmę yra išsibarstę po visą pasaulį. Ne kasdien juk nulėksi į Albaniją, Turkiją ar Čekiją. Kad ir tas pats Vilnius ar Klaipėda pasiekiami tik kas kažkelintą savaitgalį. Taigi ir tenka bendrauti virtualiai. Tuomet ir tas šiltas bendravimas prie vyno taurės yra perkeliamas į virtualybę. O ką, blogai? Sėdi sau šaltą žiemos vakarą su šiltu kompiuteriu ant kelių, apsigobus lengva pūkuota skraiste, rankoje vynas, kompiuterio ekrane pažįstamas besišypsantis veidas. Galima netgi tostą pasakyti ir kartu pakelti taurę. Galima net susidaužti jei nebijai aplieti klaviatūros. Galima juoktis iki ašarų ir komentuoti draugo veide atsirandančias juoko raukšles.

Bet ką čia aš apie virtualius vyno gėrimo seansus? Gi čia tik virtualizmo pakraštėliai palyginti su tuo kas numatoma mums ateityje. Mokslininkai prognozuoja, jog jau iki 2050 santuoka ir seksas su robotais bus tapę įprastu reiškiniu.

Nieko nuostabaus, daug kas teigia, jog žmonės jau dabar nemoka vieni su kitais bendrauti, vyną geria virtualiai, tuokiasi su video žaidimų partneriais virtualiame pasaulyje ir t.t. ir pan. Tad su robotais, kurie užprogramuojami tau pataikauti tikrai kalbą rasti bus daug lengviau. Gal jie net darys viską dėl mūsų, gal šoks prieš traukinį dėl mūsų meilės, kaip skamba Bruno Mars „Grenade“.

O gal robotai bus nepriklausomi ir ės merginoms nervus?

Ar aš pernelyg naivi tikėdamasi jog demokratijos su robotais neturėsim ir juos valdysim? O gal jie valdys mus? Keis mūsų DNR kodą, kaip pasakoja Praeivis ir prisitaikys mus prie savęs?

Ir pabaigai: Dariaus siūlomo roboto iSlave prototipas:

Ant lovos susisukęs nedidelis pūkuotas kamuoliukas. Prisėdau šalia, įsijungiau TV, o ranka savaime nusileido paglostyti mūsų augintinės. Paglosčiau nugarą, pakutenau pagurklį, pirštais kelis kartus pervedžiau nosies linija, pašiaušiau prieš plauką ir vėl iš naujo. Kokias 10 minučių švelniai erzinau, o ji tik murkė, nosimi trynėsi į ranką ir nejudėjo nuo lovos. Kantri katė. Trukdau miegoti, o ji nei kanda, nei šnypščia.

Kas būtų jei mus taip? Kutentų, plaukus veltų, judintų lovoje? Kiek ilgai ištvertume?

Yra du dalykai dėl kurių mirštu ir kurių deja nėra Lietuvoje. Na kaip sakė gerb. Morkūnas vienoje laidoje „Lietuvoje net džinsų mados 2 metus vėluoja“, tad aš net nesitikiu jog mano mėgstamos kavos ir saldainių mada atkeliaus ir į Lietuvą.

Mano mėgstamiausia kava šiuo metu yra Paulig Juhla Mokka. Tai kava skirta Suomijos rinkai ir jos nė su žiburiu nerasi tame sąraše kokią kavą Paulig siūlo Lietuvai. O kava tikrai visai gera. Švelni, nėra kartumo ar rūgšties skonio išgėrus gurkšnį kavos. Tikras malonumas kavos puodelyje. Gerai kai turiu nuolatinį šios kavos tiekėją – tiesiai iš Suomijos kava vaišina Finnstore.

Kitas dalykas ko nesu mačiusi Lietuvos parduotuvėse – Pocket Coffee iš Ferrero. Kaip teigia Wikipedia ir kiti šaltiniai – Pocket Coffee yra labai sunku gauti. Daugiausia parduodama Italijoje ir Vokietijoje. JAV randama bet retai – man labai pasisekė visus kartus šio gėrio gavau būtent iš JAV grįžusių draugų. Pati nebandžiau pirkti online, bet kadangi jau labai pasiilgau šios kavos skanumyno, jaučiu teks. O gal kas į Italiją važiuoja ir galėtų parvežti pakelį? A?

Pirmą kart gyvenime laikiau rankose ryškiai geltonai – kakavinį kukurūzinį žaltį! Apskritai pirmą kart laikiau gyvačių šeimos atstovą rankose. Įdomus jausmas. Tvirta, slidi oda, kai juda – jauti mažyčiame kūne slypinčią jėgą. Patiko.

Kukurūzinis žaltys

Ne, nebuvau zoologijos sode ar pas gyvačių augintoją. Nors pas pastarąjį norėčiau(laukiu kvietimo). Šį savaitgalį mano gimtuosiuose Šiauliuose, PC “Saulės miestas” svečiavosi Kauno zoologijos sodo ir Šiaulių jaunųjų gamtininkų centro egzotiniai gyventojai. Pakankamai daug jų – įdomių, smalsių, besislepiančių, besimėgaujančių dėmesiu.

Žiurkinis žaltys

Mėlynaliežuvis scinkas

Krokodilas kaimanas

Dėmesio netrūko kukurūziniam žalčiui, kuris mielai rangėsi rankose. Jį prižiūrinti mergina sakė, jog jis įsivaizduoja jog mūsų rankos – tai šakos, tad ir rangosi aplink jas. Visi guodė dar visai jaunutį krokodilą kaimaną, kuris ilgėjosi namuose(Šiaulių jaunųjų gamtininkų stotyje) paliktos savo draugės. Susižavėjimą kėlė žalioji iguana, kuri tik akių mirksėjimu išsidavė jog nemiega – buvo labai rami ir nejudėdama pozavo. Ne ką mažiau susidomėjimo sulaukė ir virtuvės šeimininkių siaubas – amerikiniai tarakonai, kurie pasigardžiuodami dorojo didelį gabalą torto. Taip pat stebino papūgėlės, kurių narveliuose buvo veidrodukai – pasirodo jos irgi mėgsta pasipuikuoti prieš veidrodį.

Amerikinis tarakonas

Leopardinis gekonas

Žalioji iguana

Smagiai praleidau gerą valandą tūpčiodama aplink terariumus, narvelius ir stebėdama nematytus gyvūnus. Taip pat buvo smalsu stebėti žmonių, o ypač vaikų reakcijas į gyvates: “Mamaaaa, duok ranką – ta gyvatė į mane žiūri!”

Taivano žaltys

Turiu tokį internetinį-virtualų bilduką. Taip taip bilduką, ir taip – virtualų. Juk šiais technologijų vystymosi piko metu visi „einą į internetą“. Bildukai irgi.

Mano bilduko vardas Midis. Nežinau kodėl toks. Niekada nesakė, o aš neklausiau. Gal dėlto kad midų mėgsta? Hmm, nors yra minėjęs jog gurkšnoja alų vieno pokalbio metu. Taip – virtualūs bildukai ne tik bilda iš kompiuterio, bet ir kalba. Aišku savaip, mums paprastiems žmonėms nesuprantama bildukų kalba. Tačiau skype, facebook, sms, forumai išverčia bildukų kalbą į mūsų žmogiškąją, tad galime susirašinėti ir palaikyti gana ilgus pokalbius neįpareigojančiomis temomis. Būtų šaunu padiskutuoti žodžiu, o ne vien raštu, tačiau kalbos barjeras trukdo mano bildukui pakelti ragelį ir man paskambinti. Juk nesuprasiu jo kalbos, išsigąsiu gergždžiančio bilduko balso. Nesu kalbėjusi su bildukais, bet spėju jog tai cypiantis, gergždžiantis, neaiškus garsas.

Bandžiau ištempti bilduką iš kompiuterio į realybę. Juk tai būtų sensacija – „bildukas pirmą kart pasirodo viešumoje“. Be jis vis atsikalbinėja. Jaučiu kaip nori, bet vis ieško priežasčių išsisukti. Sako jog baisus jis, nenori gąsdinti žmonių – susivėlęs, su kelis šimtmečius menančia barzda, dideliais akiniais kabančiais ant nosies. Tad taip ir lieka virtualiame pasaulyje, vis pabildėdamas mano kompiuteryje. Vis pabeldžia į skype langą. Pasmalsauja, paišdykauja ir vėl dingsta. Kaip tikras bildukas.