Žavinta online

Tuborg Green Rock Castle buvo mano ilgai lauktų atostogų pradžia. Nors kai kur tai buvo vadinama festivaliu, tai buvo tiesiog koncertas didingos Trakų pilies kieme. Vykau į Trakus su dviem draugėmis. Man pagrindinis motyvatorius vykti buvo Apocalyptica. Mano vaizduotėje rausvas vakarėjantis dangus, nuo ežero vėjo atpūsta vėsa, aukštos pelėsiai ir kerpėm paženklintos gynybinės pilies sienos puikiai derėjo su Apocalypticos muzika ir energija. Dėl tos valandos su Apocalyptica praignoravau visus koncerto nesklandumus.

O nesklandumų būta. Pirmiausia pernelyg ilgas pats koncertas. Koncertavo keturios grupės – Žas, Bix, Apocalyptica ir The Rasmus. Kiekviena grupė turi susiderinti ir pasiruošti instrumentus, aparatūrą. Tad tarpai tarp grupių pasirodymo po pusę valandos. Ką veikti? Gerti alų? Sėdėti ant žvyro? Tuborg alus manęs neužkabino, o nuo sedėjimo ant žvyro per pertraukas mano užpakalis kaip reikiant atbuko Visgi Apocalyptica tai atpirko.

Didžiausias nusivylimas buvo The Rasmus koncertas. Po įspūdingo Apocaliptica pasirodymo ne kiekvienam būtų lengva jiems prilygti. O čia dar kažkas su garsu pasidarė – visiškai nesigirdėjo vokalisto, instrumentai jį visiškai
užgožė. Keisčiausia jog net po kelių dainų garso operatoriai(ar kaip jie ten vadinami) nesusivokė jog kažkas netaip ir minios plūstančios prie išėjimo nepastebėjo… Koncerto pabaigos aš taip pat jau nelaukiau.

Reklamoje deklaruojamos žalios pilies nepastebėjau. Na buvo žalia, bet aš tikėjausi žalesnės Vaizdų projekcijos buvo ryškesnės nei ta žaluma.

Su salyga jog Trakuose planavau ir praleidau visą savaitgalį, o vykau ne vien į koncertą, laikau koncertą geru. Jei bučiau sukorusi tokį kelią vien dėl koncerto – spjaudyčiausi kaip reikiant.

Ir “akmeninės” beveik tiesiogine to žodžio prasme, nes mačiau DAUG akmenų.

Atostogos yra toks reikalas, kai reikia bent kelioms dienoms atitrūkti ir išlėkti iš namų – nenakvoti savo lovoje, netaisyti maisto virtuvėje, nežiūrėti į veidrodį. Kitaip nepailsėsi.

Mano atostogų pradžia prasidėjo kiek kitaip nei aukščiau išdėstytas planas, bet vis tiek buvo šaunu – turėjau svetelių, tad pagrindinis tikslas buvo miegas, geras valgis ir jūra. Tarpais truputėlį pramogų. Viena iš jų buvo Burbuliatoriaus aplankymas. Nors Klaipėdoje burbuliatorius vyksta tikriausiai nuo pernai vidurvasario, bet sugebėjau atkakti tik praeitą pirmadienį. Buvo smagu matyti daugybė burbuliuojančių, o ypač vaikus, kurie netvėrė kailyje leisdami arba gaudydami muilo burbuliukus.

Kita didesnė atrakcija – pusdienis HBH. Jie ten turi gerą mišką-parką, kur daugybė medinių, akmeninių skulptūrų palei suformuotą taką džiuginančių poilsiautojų akis. Ten prasidėjo mano “akmenų fotomedžioklė”…Beje, HBH turi nerealiai skanius cepelinus su varške. Nesu didelė cepelinų mėgėja, bet ten net ir aš užsisakau cepelinų.


Trečiadienis buvo pagrindinė “akmenų” diena. Prasidėjo ji kelione į Orvydų sodybą prie Salantų. Nereali širdžiai ir dvasiai vieta. Iš pradžių pasirodė apleista – apgriuvę namai, į krūvas suversti dar neapdoroti akmenys… Bet tas apleidimas nesumenkina Orvydo idėjų ir prisilietimo prie kiekvieno akmens. Kiekvienas akmuo yra tarsi “sušildytas”, prie kiekvieno buvo prisiliesta. O visa sodyba atrodo taip tarsi meistras įpusėjęs darbą nuėjo prie šulinio atgerti vandens ir tuoj tuoj sugriš.


Visai kitokia vieta yra Mosėdyje – Respublikinis V.Intos akmenų muziejus. Didelis dailus parkas su nupjauta žole ir dailiomis informacinėmis lentutėmis prie kiekvieno įspūdingo akmens. Žiūrint į juos žiūri tik kaip į gamtos kūrinius – įspūdingų matmenų, įdomių formų, keistų faktūrų. Tačiau nėra tokios šilumos – akmenys yra paskendę dideliame parke. Visgi tai nereali vieta pasivaikščioti ir suprast koks esi mažas šiame įspūdingame pasaulyje.

Akmenų šiluma mus vėl užplūdo V.Intos sodyboje. Čia mus pasitiko pats V.Intos sūnus. Guvus, plepus vyrukas, kalbantis greitakalbe žemaičių tarme ir galintis apie kiekvieną akmenį papasakoti įvairiausias istorijas. Pastovėjome ant “akmens-ligoninės” pasivaikščiojome po lelijų pilnus tvenkinius, pasižvalgėme po akmenines skulptūras, įvairiausius retus akmenis. Beje, kalbant apie tvenkinius, Mosėdis yra pakankamai aukštai virš jūros lygio tad natūralūs tvenkiniai ten egzistuoti negali. Tad V.Inta buvo pirmasis kuris pradėjo daryti plėvele dengtus tvenkinius. Kaip pasakojo V.Intos sūnus, miestelyje visi buvo nustebę –kaip pas tave tvenkinyje gali laikytis vanduo?

“Aplankyk ir naują Šiaulių įžymybė – lapę”, gavau twitter žinutę dar sėdėdama traukinyje į Šiaulius. Na tai tikrai įžymybė – net 112 valstybėse rodytas reportažas apie naująją Purono dovaną Šiauliams.

Tai štai nepaisydama spengiančio šalčio nuvykau prie užšalusio Talšos ežero aplankyti vietos įžymybės.

Aišku tokiai didžiulei ir užkąsti karts nuo karto reikia.

Beje, kas pasakys čia TALŠOS ežeras ar TALKŠOS? Spaudoje ežeras Talkša vadinamas, o iš vaikystės prisimenu ir štai šiame plakate vis dar ežeras Talša vadinamas.

Lapė visai netoli kito miesto simbolio – auksinio berniuko. O ir katedra visai šalia.

- Kada buvai prie jūros?
- Prieš kokius … keturis metus.
Atrodytų keista, bet tokį atsakymą naturalu sulaukti iš klaipėdiečio, kuriam iki jūros 10-15 min miesto autobusu. “Kuo arčiau jūros, tuo rečiau prie jūros nuvyksti“ – patys pripažįsta, jog toks paradoksas egzistuoja.

O aš, matyt dar neitin įsijautusi į klaipėdietės vaidmenį vis nuvykstu prie jūros. Net ir žiemą. Vienas mėgstamiausių užsiėmimų yra žygiai pajūriu. Nuvažiuoji iki Girulių, o tada pėstute iki molo. Kadangi šlapiu smėliu žiemą klampoti neitin malonu, renkamės medinius kopų takelius. Poros valandų žygis praskaidrina nuotaiką, prisotina organizmą ir smegenis gryno oro.

Šiandien rinkomės truputėlį kitokį maršrutą. Nuvažiavome iki Girulių ir pasukome link Karklės, nes norėjome pamatyti Olando kepurę. Pusantros valandos pirmyn, pusantros atgal. Atstumas nuo Girulių lik Olando kepurės yra 2km. Geros trys valandos malonaus vėjo, šiaušiančio plaukus, bangų ošimo plaunančio smegeninę nuo savaitės darbų.

Ėjimas šia pajūrio dalimi buvo kitoks nei mūsų įprastas maršrutas Giruliai –molas. Tai ne paplūdimys su gražiu smėliu, o tarpais purvinas, primėtytas šiukšlių pakrantės ruožas. Pakeliui radome batą, kelnaites ir kepurę. Jau nekalbu apie butelius, virves, žvejų tinklus ir nulaužytas šakas. Tarpais pasivaidena kažkokie seni kariniai bunkeriai. Ir daug daug akmenų. Mažų akmenukų pakrantėje ir didelių riedulių jūroje. Vasarai jau sudarytas planas – eisime tais akmenukais – bus geras masažas pėdoms ir vaidinsime undines ant riedulių.

Pati Olando kepurė, kaip teigia wikipedia yra 24,4m aukščio. Nemažas skardis. Ir atrodo grėsmingai. Kai pagalvoji jie dabar palytų ir susidarytų nuošliauža tai tikrai ne pyragai būtų tiems skardžio apačioj.

Toks klausimas manau iškyla daug kam kai atvyksta svečiai. Juk nesedėsi visą savaitgalį namuose(prisisėdėsi nuospaudas), ar negulėsi visą dieną prie jūros(nusvilsi odą).Tad naturaliai ieškai veiklos ir galiausiai surengi mini ekskursija nedažnai Klaipėdos pusėn užsukantiems svečiams.

Po Neringą man asmeniškai patogiau keliauti automobiliu. Nesi priklausomas nuo retai važiuojančių autobusų ir gali daugiau pamatyti. Nors kaina pakankamai didelė norint keliauti po Neringą automobiliu: 40Lt kėlimasis automobiliu, po 2,50Lt nuo žmogaus (išskyrus vairuotoją) ir 20Lt ekologinis mokestis. Plius stovėjimo aikštelės Nidoje. Bet verta. O gal esate ištvermingi ir mėgstate keliauti dviračiu? Tuomet pirmyn – Neringoje geri dviračių takai ir grynas oras.

Maršrutas čia paprastas. Persikėlus keltu važiuojame pietų link – į Juodkrantę. Jei nesate tinginiai ir mėgstate vaikščioti pasivaikščiokite palei krantinę – ten palei tvarkingą pėsčiųjų takelį sustatytos įvairios skulptūros. Tuomet užkopkite į Raganų kalną. Jei pučia stiprus vėjas, kai kurios skulptūros kalne juda ir skleidžia „raganiškus“ garsus. Smagu. Nusileidus nuo kalno rekomenduoju užsukti į Kogą(laivą) ir suvalgyti lietinių su bananais Pasisotinę judame link Nidos. Tai jau didesnis miestelis, yra ką apžiūrėti ir kur pasivaikščioti. Bet visgi pagrindiniai akcentai – saulės laikrodžio aikštė ir Parnidžio kopa. Gamtos stebuklai tiesiog užburia.

Pasižvalgius ir viską apžiūrėjus galima keliauti prie jūros ir pasideginti ant auksinio smėliuko, o jei oras vėsesnis – pabraidyti ramioje pakrantėje. Ar žinote jog braidymas atgaivina visą kūną? O ir šiaip prie jūros galima susirasti daugybę užsiėmimų, apie kuriuos truputį rašiau dar pernai. Grįžtant nepamirškite sustoti didžiausioje kormoranų kolonijos perykloje. Ar žinote kaip atrodo miškas po to kai ten apsigyvena kormoranai? Pamatyti verta!

Gerai išsimiegojusi su įprasta kompanija plius vaikinas raudonu automobiliu susitikome su mintimi kaip nors pratempti likusią dienos dalį. Patraukėme į Radailių Dvarą, nes du iš keturių nebuvo ten buvę. Ištikrųjų ten visai nebloga aplinka vasarą – jokio triukšmo, žaluma, labai daug sūpynių, keletas vietų pasikarstyti po medžius, ar šiaip takelių pasivaikščiojimui. Įsivaizduoju jog tai turėtų būti visai gera vieta romantiškai nusiteikusioms porelėms pasivaikščioti susikibus už rankučių….

Kadangi dar nebuvome alkani pasitarę nusprendėme važiuoti į HBH, nes atseit ten kažkas atsinaujino. Bevažiuojant pro Palangą ir užmačius vėjo malūnus(na tie kur sukasi ir elektrą gamina) išsivystė diskusija apie tai kiek jie pagamina elektros, kur geriausia juos statyti ir pan. Pasigyriau jog važiuojant naktį iš Login matėme vežamą išardytą tokį vėjo malūną ir kaip tai įspūdingai atrodė, nes labai didelis. Tuomet mūsų vairuotojas užsidegė mus nuvežti prie tokio malūno ir parodyti iš arti. Kadangi prie keliukų nėra ženklų „Vėjo malūnas 800m”, tai paieškos užtruko. Nusigavom iki Kretingos kol vieną radom netoli kelio. Atrodo tikrai įspūdingai! Ir keistai ūžia besisukdamas.

Pasižiūrėję į vėjo malūną iš arti pagaliau nuvykome iki HBH. Pasivaikščioję po neaprėpiąmą teritoriją ir apžiūrėję naują laipiojimo medžiais trasą naglai užėmėme tuščią staliuką(buvo didelė eilė šiaip) bei pasivaišinome gardžia gira ir kepta duona. Naminė gira čia daug skanesnė nei ta pardavinėjama parduotuvėse. 0,5l giros išgėriau su pasigardžiavimu. Bet čia buvo tik užkandis.

Mūsų nepakartojamasis vairuotojas garantavo jog Vandenyje, Palangoje labai skanus maistas. Tad nuvykome ir ten. Kadangi nebebuvo cepelinų, nusprendėme apsiriboti šaltibarščiais. Ot ir prasidėjo… Atnešė šaltibarščius. Laukiam bulvių. Prieina kitas padavėjas. Žiūri į mūsų stalą ir sako tokiu ramiu tonu “Kaip matau bulvių neatnešė. Bet gal dar atneš”. Ir nuėjo… Visi susižvalgėm su šypsenėlėm veide ir pradėjom lužti. Tiesiog tas komentaras buvo tokioj situacijoj ir taip pasakytas, jog nesijuokti nebuvo įmanoma. Atnešė mūsų padavėja bulves, pavalgėm. Prieina vėl tas padavėjas žiūri į stalą “Tai bulves atnešė” ir vėl nuėjo. Vėl lūžtam. 99% jis buvo apsirūkęs “bulvių“ arba tai kažkoks kabinimo būdas, arba palangiškių humoras.

Po šaltibarščių ir juokelių apie bulves grįžom į Klaipėdą, kur sėkmingai įsitaisėme Friedricho pasaže pasėdėti ir dar ką nors užkasti ar tiesiog atsigerti kavos bei padiskutuoti kvailomis temomis. Beje, picos Friedricho pasaže bent jau dabar yra pačios skaniausios Klaipėdoje.

Taigi diena praėjo įvairiose vietose, daug važinėjant ir diskutuojant įvairiausiomis temomis. Svarbiausia – geriausia kompanija žemėje.  O kaip jūs praleidote laisvadienį?

Prisiminiau šį sparnuotą posakį vakar bevažinėdama po Kauną. Važiavau su reikalais, ne viena ir „baranką“ laikiau ne aš, tad nukrypimas nuo maršruto “taškas A-taškas B” buvo tik sustojimas Santakos parke ir HyperMaximoj. Bet vis tiek buvo smagu. Ištikrųjų nustebino parkas –gražiai sutvarkytas, žolytė nupjauta, šiukšlės nesimėto, suoliukai palei takelį. Gražu! Vaikai bėgiojo po stadioną, žmonės sėdėjo ant suoliukų, turistų grupelė fotografavosi. Kadangi buvo dar rytas – žmonių nedaug, aplink tvyrojo tyla ir ramybė. Gera!

Važinėjant po patį miestą stebino troleibusų ūsai ir laidų raizginiai virš gatvių – nesu prie jų pratusi, nei Šiauliuose, nei Klaipėdoje troleibusų neturime. Dar viena smulkmena žavėjusi mano akis buvo kalvos. Visai miestas atrodo kaip sušvelninta amerikietiškų kalnelių versija – važiuoji tai žemyn tai aukštyn, šone matai tai kalną, tai pakalnę. Tiesiog malonus akiai vaizdas, pripratus prie gyvenimo lygumų krašte.

Anksčiau esu girdėjusi jog Žaliakalnis yra prestižinis rajonas, tačiau dabar prasukusi pro jo mačiau daugybę senų namų(ant vieno net puikavosi užrašas „Senas namas), griuvėsiu. Kur dabar persikėlė tas prestižinis rajonas?

Po kelionės masčiau jog nors ir nemėgstu didelių miestų ir vietoj studijų Vilniuje pasirinkau Klaipėdą ir čia likau, bet išgyvenčiau ir Kaune ar Vilniuje. Juk kiekviename mieste galima rasti savo kampelį kuriam jautiesi savas ir jautiesi gerai. Kai Santakos parke pradės statyti namus, praneškit – ten bus mano kampas.

Briuselyje buvo trys vietos kurias mirtinai norėjau aplankyti: Natural History Museum, Atomium ir Mini Europe. Deja Mini Europe buvo uždaryta ir atsidarė tik šeštadienį kai mes jau turėjom išvažiuoti. Bet visgi ją pamačiau per Atomium langą iš viršaus.

Natural History Museum tai modernus ir didelis muziejus kuriame skirtingose salėse eksponuojami įvairiausių laikotarpių gyvūnų iškamšos, skeletais, vaizduojami vystimosi etapai, rodomi trupi aiškinamieji filmukai. Įspūdingiausia buvo dinozaurų galerija, kur dinozauro skeletas vos ne kaip gyvenamasis namas. Įspūdinga. O žiauriausia – mano fotoaparato baterija mirė prieš pat įeinant į dinozaurų salę. Vos ne prasikeikiau.

Atomium tai atomo formos pastatas, kuriam kaip ne keista jau 50 metų. Kažkaip galvojau jog tokiam iš pažiūros moderniam dalykui nedaugiau 15 metų, bet kai pradėjau rimčiau domėtis, buvau nustebinta. Ir ištikrųjų įžengus į vidų gali justi tam tikrose vietose kad tai tikrai senas pastatas. Vaizdas iš viršutinio „burbulo“ atsiveria gražus panoraminis vaizdas, kaip Vilniaus pro TV bokštą ar Klaipėdos pro 21a. Beje, pastato aukštis yra 102m, tad tai yra žemiau nei 165m aukštyje Vilniaus TV bokšto kavinė, o tai reiškia, jog tikrai neaprėpia viso miesto vaizdo. Tačiau pastatas ne tam ir buvo sukurtas.

Aišku yra ir daugiau ką apžiūrėti Briuselyje, bet kažkaip netraukė lakstymas ir planavimas ką čia veikti. Leidomės pasroviui. Kadangi gyvenome pačiame centre, senamiestyje, tad bet kada išėjusios pasivaikščioti aptikdavome vis ką nors įdomaus. Tai į kokią bažnyčią užsukam, tai „sisiojantį berniuką“ aptinkam, tai į „turistų spąstus“ patenkam. Spąstai turistams čia pora siaurų gatvelių kuriose vien tik restoranai ir kavinės. Ir jau pavakaryje prie kiekvienos iš jų durų stovi po baltu kostiumu apsirengusį žavų vaikinuką kuris maloniu balsu vilioja prisėsti prie staliuko ir pasimėgauti desertu.

Kalbant apie naktinį Briuselį, būtina aplankyti barą kuris didžiuojasi siūlydamas 2000 alaus rūšių. Ten beje pirmą kartą gėriau absento. Taip pat ragavau kokosų, bananų ir vyšnių skonio alaus. Atvirai, man tai pasirodė kaip neitin skanus sidras, kažkoks išsigimusio skonio alus. Šiaip skanu, bet kaip nori taip, bet man atvykus iš alaus šalies, tai nepasirodė panašu į alų.

Pirmieji įspūdžiai iš pirmųjų gyvenimo dienų Briuselyje.

Turgus
Briuselyje buvome šeštadienio vakare, tad laikas iki ryto buvo skirtas plepėjimui su senai matyta drauge ir miegui. Sekmadienio ryte išsiruošėmė į turgų. Turgus pakankamai didelis, daug vaisių, daržovių, maisto produktų, drabužių. Na kaip ir įprasta turgui. Daugiausia prekeivių mano spėjimu buvo arabai ir turkai. Visi atrodo nutilę numirs, visi vis ką nors kalba, ar net dainuoja. Tad visas turgus paskendęs savotiškame triukšme. Pasirinkimas didelis, kainos pakankamai pigios. Du vidutinio dydžio kopūstus nusipirkome už 1 eurą, o šviežių braškių dėžutė kainavo 2 eurus. Mano bendrakeleivei didžiausią įspūdį paliko mandarinai su šakelėm ir lapeliais, kuriuos ji matė pirmą kartą. Nors ir aš neprisimenu mūsų parduotuvėse mačiusi pardavinėjamus su lapeliais.

Žmonės.
Briuselis tikra tautų mišrainė. Gatvėse galima pamatyti visas vaivorykštės spalvas – nuo baltaodžio iki anglies juodumo, nuo švelnaus šokolado iki geltonos. Kalbų taip pat išgirsi įvairiausių. Visgi daugiausia kalbama prancūziškai. Kiek supratau iš vietinių, vokiškai labiau kalba rytinė Belgijos dalis, olandiškai šiaurinė, o Briuselis ir vidurio Belgija prancūziškai. Visgi problemų dėl kalbos neiškilo – yra pakankamai suprantančių angliškai, o jei ir nesupranta tai stengiasi parodyti ženklais ar kitaip, bet neignoruoja. Beje, gatvėse visuomet pilna žmonių, tad beveik bet kuriuo paros metu nesijauti vienišas.

Transportas.
Pirmą kartą gyvenime važiavau tramvajumi ir metro. Patį pirmą kartą įsėdus į tramvajų buvau sužavėta jo įsibėgėjimo greičio. Juda greitai ir stabiliai, o ir susisiekimas jais palyginti paprastas.
Vairuotojai mieste tolerantiški. Net jei užsižiopsojus pereisiu gatvę per raudoną, niekas nepypina ir nekeikia. Susidarė įspūdis, jog vairuotojai rūpinasi pėsčiaisiais daug labiau nei kaip greičiau pervažiuoti per miestą.

Aptarnavimas.
Kavinėse, parduotuvėse visi sveikinasi vos tik įėjus, pasiteirauja ar reikia pagalbos. Bet taip neįkyriai, maloniai. Pradėjus kalbėti angliškai pasiteirauja iš kur atvykę, pasako pora komentarų apie Lietuvą arba užduoda kokį klausimą. Žodžiu parodo dėmesį. Labai maloniai nuteikia. Beje, nustebino jog arbatpinigių palikti neprivaloma.

Nacionaliniai atributai ir maistas.
Kai man pasakė jog belgų nacionalinis patiekalas bulvitės fri ir vafliai lūžau juoku. Tačiau pažvelgus į mieste esančias parduotuvytes susidaro vaizdas jog taip ir yra. Vaflių(tokių karštų kaip Palangoj vasarą prekiauja) ir bulvyčių fri galima rasti ant kiekvieno kampo. Beje, jei manėte jog bulvytes fri sugalvojo prancūzai – klystate, tai belgų išmonė. Apskritai kalbant apie maistą, tai mieste ryškiai vyrauja greito maisto restoranai ir tarptautinė virtuvė – graikų, japonų, kinų, rusų ir dar n įvairiausių.
Kas nežinojo – belgai garsūs savo šokoladu, alumi ir sūriais. O dar labai didžiuojasi savo komiksais. Taigi komiksų parduotuvių pilna. Net komiksų muziejų turi.

Keliavome dviese su drauge autobusu. Kelionė autobusu aišku užtrunka, bet pamatėm daugiau nei lektuvu, išėjo pigiau ir turime daugiau dienų praleistų grynai Belgijoje(lėktuvo tvarkaraštis mums buvo labai nepatogus).
Keliavome per Lenkija, Vokietiją ir Olandiją. Per Lenkiją važiavome naktį, tad aš saldžiai miegojau ir nieko nemačiau. Tačiau kol nemiegojau tai jaučiau labai prastą kelią po autobuso ratais. Žinoma, kadangi ten ne greitkelis, tai tikėtis gero kelio būtų kvaila…

Vokietija.
Ryte vos pabudus įvažiavome į Vokietiją. Važiavom greitkeliu, kelias labai geras, jautėsi po Lenkijos labai gerai. Apskritai kadangi esu mėgėja paspoksoti pro langą, tai buvau nustebinta taip gerai sutvarkytos kelių infrastruktūros. Į Olandija nusigavom nė karto neišsukę iš greitkelio. Mane išpradžių nervino Vokietijoje tvoros-sienos palei greitkelį, ypač tos kur aklinai dengė pakelės vaizdus nuo mano akių. Tačiau gerai pagalvojus tos sienos apsaugo ir mašinas ir žmones. Kiek teko matyti aklinos sienos, daug kur netgi mūrines, yra padarytos tose vietose kur kelias yra pakilęs virš žemės lygio. Kas yra geriau: atsitrenkti į tokią sieną ar kristi žemyn kokius 20-30 metrų? Manau atsitrenkus į sieną bus mažiau pasekmių. Beto tokios sienos leidžia daryti greitkelius šalia miesto teritorijos ar netgi pačioje miesto teritorijoje. Siena apsaugo nuo netikėto vaikų, šunų, kačių ar tiesiog kvailų žmonių iššokimo į važiuojamąją dalį,o taip pat siena apsaugo gyventojus nuo triukšmo ir užteršimo.

Dar užkliuvo vėjo jėgainės. Jų tikrai daug pakelėse. Matyt pasiteisno jei jų tiek daug pristatė. O Lietuvoje tik prie Palangos esu mačius. Taigi vokiečiai pasirodo tikrai rūpinasi alternatyviais energijos šaltiniais. Beje, važiuojant pro pramoninius rajonus matėsi daug šiukšlių rūšiavimo vietų. Kiek kažkada anksčiau yra pasakoję draugai vokiečiai, Vokietijoje nėra tokio dalyko kaip savartynas. Visos šiukšlės yra rūšiuojamos, paskui perdirbamos arba naikinamos(kaip suprantu sudeginamos, arba talpinamos į kažkokius mini savartynus).

Olandija.
Kai pasitaikys proga kitą kartą, važiuosiu į Olandiją. Bent jau Utrechtas, Amsterdamas ir Roterdamas paliko labai gerą įspūdį. Kadangi ten jau sustojome išleisti keliautojų, tai autobusas įvažiavo ir į pačius miestus, tad buvo į ką akis paganyti. Keliai geri, greitkeliai sutvarkyti, kaip ir Vokietijoje greitkelius saugojo tvoros-sienos ir buvo daug vėjo jėgainių. Patys miestai išraižyti kanalų, tad daug tiltų. Buvo įdomu matyti kanaluose pastatytus namelius ant vandens. Iki jų net elektra atvesta. Ir žmonės ten gana gražiai gyvena. Labai nustebino palyginti mažai automobilių gatvėse. Pasirodo olandai labiau linkę važinėtis dviračiais, nei automobiliais. Kad jūs matytumete dviračių stovėjimo aikšteles! Jų ten tiek daug, kad atrodo jog surasti savąjį dviratį nėra šansų. Beje, kažkaip atkreipiau dėmesį į šviesoforus, kurie tuir daugiau lempučių šonuose. Gaila nebuvo kas galėtų paaiškinti ką jos reiškia. Pastatai taipogi labai gražūs. Verslo rajonuose pastatai naujoviški, daug stiklo ir gražių formų. Gyvenamuose rajonuose namukai jaukūs, nedidukai ir gražūs. Paliko tikrai gražų įspūdį, norėjosi daugiau laiko ten praleisti, taigi teks mąstyti kada važiuosiu ten.
Olandijoj apturėjom ir pirmąjį rimtesnį nuotykį autobusu. Vairuotojas norėjo pasukti, tačiau sankryža pasirodė nesutverat autobusų apsisukinėjimams. Taičiau vairuotojas nepasidavė ir vis tikėjosi pasukti į tą norimą gatvėlę. Apsukom ratą, pabandė suktis iš kitos pusės. Rezultatas tas pats. Buvo įdomu stebėti kaip jis sukinėjasi, o kelio ženklai grėsmingai artėja prie autobuso langų. O nustebino vairuotojų tolerancija. Mūsų autobusas užkišo eismą toje gatvėje, tačiau nei vienas nepypino, o pėstieji netgi prižiūrėja kad ženklų nenuneštume ir reguliavo vairuotojui kaip sukti. Visgi įsukti nepavyko, teko važiuoti ratą aplink ir įvažiuoti į norimą gatvę iš kitos pusės.

Belgija.
Šeštadienį vakare jau buvome Belgijoje. Mūsų galutinis sustojimas buvo Briuselis. Daug žmonių važiavo toliau iki Londono, bet man jau nelabai suvokiamos priežastys pastumėjusios žmones ryžtis beveik dviejų parų kelionei autobusu. Man paros jau buvo per akis. Taigi Briuselį pasiekėme jau beveik sutemus, tad pamatėme dalį naktinio Briuselio. Miestas begaliniai didelis, bet gražus. Kadangi draugė pas kurią apsitojome gyvena beveik pačiame centre, tai kiek šeštadienį užmačiau tai miestas dvelkia senove(gražiąja ir gerąja prasme). Bet apie patį Briuselį kitą kartą Beje, nuotraukoje vaizdas pro draugės buto langą.