Žavinta online

Va ir man taip būna. Tai vienai ranka paskausta, kitaip koja užtirpsta, trečiaip miegas ima, ketvirtai šviesos trūksta, penktai valgyt užsinori. Bet nežinia kaip vis tiek gera knyga susiskaito.

Dažnai kai pasakai jog vasarą neturėsi atostogų, į tave pažvelgia su tokiu gailesčiu. Pasigirsta atodūsis, pavieniai komentarai “tai arsi visą vasarą”, “visiškai jokio poilsio ir pramogų – kaip taip galima?”. Bet ką tos atostogos reiškia? Kelionę į Egiptą, Graikiją, Turkiją? Dviejų savaičių kapitalinį remontą namuose? Kiekvienam savo. Bet norint turėti gerą vasarą nėra būtina gauti tas dvi/tris/keturias savaites atostogų. Užtenka turėti noro ir gali turėti aktyvesnę bei įdomesnę vasarą nei tie atostogaujantys kolegos. Kodėl taip sakau? Nes būtent man tokia vasara ir yra.
Peržvelkim mano vasaros tvarkaraštį, štai tokie tokie buvo ir bus mano savaitgaliai.

05.21-22 Savaitgalis Rygoje – draugės gimtadienis, kulinarinių eksperimentų ir architektūrinių atradimų kelionė po senamiestį.
06.3-4 Klaipėda Jazz – muzika iki išnaktų, atrastas skanaus alaus baras “Leika”, pasisėdima Max’e.
07.2-3 Bliuzo Naktys – keptos dešrelės, slėpimasis nuo lietaus palapinėje, įdomūs kaimynai ir žinoma gera muzika.
07.9-10 Savaitgalis Klaipėdoje/Kretingoje – draugės gimtadienis prasidėjęs išvyka į botanikos sodą o pasibaigęs tortilijų valgymu, filmų žiūrėjimu ir nuoširdžiomis šypsenomis rūšiuojant vyšnias.
07.14-17 turėčiau svečių iš Vilniaus ir Klaipėdos – siaubėme Šiaulius ir serbentų krūmus.

Nepaminėtais savaitgaliais buvo vykdomos misijos “iškuopk namus nuo statybinių šiukšlių” ir “įsikraustyk ir įsikurk naujuose namuose”. Į tai įeina ir svečių, besidominčiu kokį namuką pasistatėme, priėmimas.

O čia planas, chuliganas:

07.23-24 Anykščiai (šeimos šventė)
07.30-31 Klaipėda, Jūros šventė
08.6-7 Roko naktys
08.12-14 Karklė 2011 (???)
08.19-21 Tall Ship Races
Teoriškai tik vienas laisvas vasaros savaitgalis, bet praktiškai kol rašiau šį įrašą, mane jau “rezervavo” – važiuosim prie jūros.

O kur dar darbo dienų vakarai? Juk ir po darbo žmogus nemiręs(bent jau aš), tai būna ir pasisėdėjimų su draugais, ir pavienių pasimatymų, ir filmų vakarų.

Žodžiu tam kad linksmintis nereikia laukti atostogų. Tai reikia daryti dabar pat!

Dėkui mūsų “sraigiams”, kurie rado nerealią vietą mūsų palapinėms – prie ežero, šalia aktyvios zonos. Vaizdas nuo palapinės nerealus, muzika iš aktyvios zonos skambėjo vos ne stereo garsu.

Dėkui kaimynui, kuris įrodė jog knarkti galima ir labai ritmingai, ir miegoti 23,5val per parą(daugiau net už mūsų sraigius).

Dėkui kaimynams už nugaros, kurie apšvietė mus apie Lietuvos geo-politinę-šiluminę-tautinę situaciją ir įrodė jog jotvingiai(!) vis dar egzistuoja.

Dėkui sesutei kuri eilinį kartą patvirtino mūsų tvirtą būdą ir sugebėjimą susitvarkyti įvairiose situacijose. “A tai ką mes ne mergos? Vinis į mūrą įkalėm -pasistatysim ir tą palapinę, ir šašlikinę užsikursim” – taip ir buvo.

Dėkui žaviems jaunuoliams prie vandens dviračių nuomos punkto – turėjom į ką pavėpsoti ir pavarvinti seilę sėdint ant lieptelio.

Dėkui žaviam “žadintuvui”, kuris žadino visą aplinkinį palapinių rajoną skambia daina “labas rytas, štai ir aš, toks pat debilas kaip ir vakar”.

Dėkui kaimynams už folklorinių dainų ir posakių pamoką. Niekada nebepamiršim skambios dainos “pragėriau aš žirgelį, ir nach** man jo reik, iki palapinės ir pėškom galiu pareit”.

Dėkui Vero cafe už kavą, kad po trumpo miego galėtume žvaliai praleisti kitą dieną.

Dėkui už Bliuzo naktis! Už gerą savaitgalį. Dėkui už gerus draugus šalia.

O dabar…laukiam Roko naktų.

*sraigiai – vyriškos lyties būtybės leidžiančios laiką palapinėje. Galva išlindusi iš palapinės ir bendrauja, reaguoja į aplinkinį pasaulį, o visas kūnas palapinėje. Kaip namelyje. Kaip sraigės namelyje. Užtat ir sraigiai.

Tuborg Green Rock Castle buvo mano ilgai lauktų atostogų pradžia. Nors kai kur tai buvo vadinama festivaliu, tai buvo tiesiog koncertas didingos Trakų pilies kieme. Vykau į Trakus su dviem draugėmis. Man pagrindinis motyvatorius vykti buvo Apocalyptica. Mano vaizduotėje rausvas vakarėjantis dangus, nuo ežero vėjo atpūsta vėsa, aukštos pelėsiai ir kerpėm paženklintos gynybinės pilies sienos puikiai derėjo su Apocalypticos muzika ir energija. Dėl tos valandos su Apocalyptica praignoravau visus koncerto nesklandumus.

O nesklandumų būta. Pirmiausia pernelyg ilgas pats koncertas. Koncertavo keturios grupės – Žas, Bix, Apocalyptica ir The Rasmus. Kiekviena grupė turi susiderinti ir pasiruošti instrumentus, aparatūrą. Tad tarpai tarp grupių pasirodymo po pusę valandos. Ką veikti? Gerti alų? Sėdėti ant žvyro? Tuborg alus manęs neužkabino, o nuo sedėjimo ant žvyro per pertraukas mano užpakalis kaip reikiant atbuko Visgi Apocalyptica tai atpirko.

Didžiausias nusivylimas buvo The Rasmus koncertas. Po įspūdingo Apocaliptica pasirodymo ne kiekvienam būtų lengva jiems prilygti. O čia dar kažkas su garsu pasidarė – visiškai nesigirdėjo vokalisto, instrumentai jį visiškai
užgožė. Keisčiausia jog net po kelių dainų garso operatoriai(ar kaip jie ten vadinami) nesusivokė jog kažkas netaip ir minios plūstančios prie išėjimo nepastebėjo… Koncerto pabaigos aš taip pat jau nelaukiau.

Reklamoje deklaruojamos žalios pilies nepastebėjau. Na buvo žalia, bet aš tikėjausi žalesnės Vaizdų projekcijos buvo ryškesnės nei ta žaluma.

Su salyga jog Trakuose planavau ir praleidau visą savaitgalį, o vykau ne vien į koncertą, laikau koncertą geru. Jei bučiau sukorusi tokį kelią vien dėl koncerto – spjaudyčiausi kaip reikiant.

Ir “akmeninės” beveik tiesiogine to žodžio prasme, nes mačiau DAUG akmenų.

Atostogos yra toks reikalas, kai reikia bent kelioms dienoms atitrūkti ir išlėkti iš namų – nenakvoti savo lovoje, netaisyti maisto virtuvėje, nežiūrėti į veidrodį. Kitaip nepailsėsi.

Mano atostogų pradžia prasidėjo kiek kitaip nei aukščiau išdėstytas planas, bet vis tiek buvo šaunu – turėjau svetelių, tad pagrindinis tikslas buvo miegas, geras valgis ir jūra. Tarpais truputėlį pramogų. Viena iš jų buvo Burbuliatoriaus aplankymas. Nors Klaipėdoje burbuliatorius vyksta tikriausiai nuo pernai vidurvasario, bet sugebėjau atkakti tik praeitą pirmadienį. Buvo smagu matyti daugybė burbuliuojančių, o ypač vaikus, kurie netvėrė kailyje leisdami arba gaudydami muilo burbuliukus.

Kita didesnė atrakcija – pusdienis HBH. Jie ten turi gerą mišką-parką, kur daugybė medinių, akmeninių skulptūrų palei suformuotą taką džiuginančių poilsiautojų akis. Ten prasidėjo mano “akmenų fotomedžioklė”…Beje, HBH turi nerealiai skanius cepelinus su varške. Nesu didelė cepelinų mėgėja, bet ten net ir aš užsisakau cepelinų.


Trečiadienis buvo pagrindinė “akmenų” diena. Prasidėjo ji kelione į Orvydų sodybą prie Salantų. Nereali širdžiai ir dvasiai vieta. Iš pradžių pasirodė apleista – apgriuvę namai, į krūvas suversti dar neapdoroti akmenys… Bet tas apleidimas nesumenkina Orvydo idėjų ir prisilietimo prie kiekvieno akmens. Kiekvienas akmuo yra tarsi “sušildytas”, prie kiekvieno buvo prisiliesta. O visa sodyba atrodo taip tarsi meistras įpusėjęs darbą nuėjo prie šulinio atgerti vandens ir tuoj tuoj sugriš.


Visai kitokia vieta yra Mosėdyje – Respublikinis V.Intos akmenų muziejus. Didelis dailus parkas su nupjauta žole ir dailiomis informacinėmis lentutėmis prie kiekvieno įspūdingo akmens. Žiūrint į juos žiūri tik kaip į gamtos kūrinius – įspūdingų matmenų, įdomių formų, keistų faktūrų. Tačiau nėra tokios šilumos – akmenys yra paskendę dideliame parke. Visgi tai nereali vieta pasivaikščioti ir suprast koks esi mažas šiame įspūdingame pasaulyje.

Akmenų šiluma mus vėl užplūdo V.Intos sodyboje. Čia mus pasitiko pats V.Intos sūnus. Guvus, plepus vyrukas, kalbantis greitakalbe žemaičių tarme ir galintis apie kiekvieną akmenį papasakoti įvairiausias istorijas. Pastovėjome ant “akmens-ligoninės” pasivaikščiojome po lelijų pilnus tvenkinius, pasižvalgėme po akmenines skulptūras, įvairiausius retus akmenis. Beje, kalbant apie tvenkinius, Mosėdis yra pakankamai aukštai virš jūros lygio tad natūralūs tvenkiniai ten egzistuoti negali. Tad V.Inta buvo pirmasis kuris pradėjo daryti plėvele dengtus tvenkinius. Kaip pasakojo V.Intos sūnus, miestelyje visi buvo nustebę –kaip pas tave tvenkinyje gali laikytis vanduo?

“Aplankyk ir naują Šiaulių įžymybė – lapę”, gavau twitter žinutę dar sėdėdama traukinyje į Šiaulius. Na tai tikrai įžymybė – net 112 valstybėse rodytas reportažas apie naująją Purono dovaną Šiauliams.

Tai štai nepaisydama spengiančio šalčio nuvykau prie užšalusio Talšos ežero aplankyti vietos įžymybės.

Aišku tokiai didžiulei ir užkąsti karts nuo karto reikia.

Beje, kas pasakys čia TALŠOS ežeras ar TALKŠOS? Spaudoje ežeras Talkša vadinamas, o iš vaikystės prisimenu ir štai šiame plakate vis dar ežeras Talša vadinamas.

Lapė visai netoli kito miesto simbolio – auksinio berniuko. O ir katedra visai šalia.

- Kada buvai prie jūros?
- Prieš kokius … keturis metus.
Atrodytų keista, bet tokį atsakymą naturalu sulaukti iš klaipėdiečio, kuriam iki jūros 10-15 min miesto autobusu. “Kuo arčiau jūros, tuo rečiau prie jūros nuvyksti“ – patys pripažįsta, jog toks paradoksas egzistuoja.

O aš, matyt dar neitin įsijautusi į klaipėdietės vaidmenį vis nuvykstu prie jūros. Net ir žiemą. Vienas mėgstamiausių užsiėmimų yra žygiai pajūriu. Nuvažiuoji iki Girulių, o tada pėstute iki molo. Kadangi šlapiu smėliu žiemą klampoti neitin malonu, renkamės medinius kopų takelius. Poros valandų žygis praskaidrina nuotaiką, prisotina organizmą ir smegenis gryno oro.

Šiandien rinkomės truputėlį kitokį maršrutą. Nuvažiavome iki Girulių ir pasukome link Karklės, nes norėjome pamatyti Olando kepurę. Pusantros valandos pirmyn, pusantros atgal. Atstumas nuo Girulių lik Olando kepurės yra 2km. Geros trys valandos malonaus vėjo, šiaušiančio plaukus, bangų ošimo plaunančio smegeninę nuo savaitės darbų.

Ėjimas šia pajūrio dalimi buvo kitoks nei mūsų įprastas maršrutas Giruliai –molas. Tai ne paplūdimys su gražiu smėliu, o tarpais purvinas, primėtytas šiukšlių pakrantės ruožas. Pakeliui radome batą, kelnaites ir kepurę. Jau nekalbu apie butelius, virves, žvejų tinklus ir nulaužytas šakas. Tarpais pasivaidena kažkokie seni kariniai bunkeriai. Ir daug daug akmenų. Mažų akmenukų pakrantėje ir didelių riedulių jūroje. Vasarai jau sudarytas planas – eisime tais akmenukais – bus geras masažas pėdoms ir vaidinsime undines ant riedulių.

Pati Olando kepurė, kaip teigia wikipedia yra 24,4m aukščio. Nemažas skardis. Ir atrodo grėsmingai. Kai pagalvoji jie dabar palytų ir susidarytų nuošliauža tai tikrai ne pyragai būtų tiems skardžio apačioj.

Toks klausimas manau iškyla daug kam kai atvyksta svečiai. Juk nesedėsi visą savaitgalį namuose(prisisėdėsi nuospaudas), ar negulėsi visą dieną prie jūros(nusvilsi odą).Tad naturaliai ieškai veiklos ir galiausiai surengi mini ekskursija nedažnai Klaipėdos pusėn užsukantiems svečiams.

Po Neringą man asmeniškai patogiau keliauti automobiliu. Nesi priklausomas nuo retai važiuojančių autobusų ir gali daugiau pamatyti. Nors kaina pakankamai didelė norint keliauti po Neringą automobiliu: 40Lt kėlimasis automobiliu, po 2,50Lt nuo žmogaus (išskyrus vairuotoją) ir 20Lt ekologinis mokestis. Plius stovėjimo aikštelės Nidoje. Bet verta. O gal esate ištvermingi ir mėgstate keliauti dviračiu? Tuomet pirmyn – Neringoje geri dviračių takai ir grynas oras.

Maršrutas čia paprastas. Persikėlus keltu važiuojame pietų link – į Juodkrantę. Jei nesate tinginiai ir mėgstate vaikščioti pasivaikščiokite palei krantinę – ten palei tvarkingą pėsčiųjų takelį sustatytos įvairios skulptūros. Tuomet užkopkite į Raganų kalną. Jei pučia stiprus vėjas, kai kurios skulptūros kalne juda ir skleidžia „raganiškus“ garsus. Smagu. Nusileidus nuo kalno rekomenduoju užsukti į Kogą(laivą) ir suvalgyti lietinių su bananais Pasisotinę judame link Nidos. Tai jau didesnis miestelis, yra ką apžiūrėti ir kur pasivaikščioti. Bet visgi pagrindiniai akcentai – saulės laikrodžio aikštė ir Parnidžio kopa. Gamtos stebuklai tiesiog užburia.

Pasižvalgius ir viską apžiūrėjus galima keliauti prie jūros ir pasideginti ant auksinio smėliuko, o jei oras vėsesnis – pabraidyti ramioje pakrantėje. Ar žinote jog braidymas atgaivina visą kūną? O ir šiaip prie jūros galima susirasti daugybę užsiėmimų, apie kuriuos truputį rašiau dar pernai. Grįžtant nepamirškite sustoti didžiausioje kormoranų kolonijos perykloje. Ar žinote kaip atrodo miškas po to kai ten apsigyvena kormoranai? Pamatyti verta!

Gerai išsimiegojusi su įprasta kompanija plius vaikinas raudonu automobiliu susitikome su mintimi kaip nors pratempti likusią dienos dalį. Patraukėme į Radailių Dvarą, nes du iš keturių nebuvo ten buvę. Ištikrųjų ten visai nebloga aplinka vasarą – jokio triukšmo, žaluma, labai daug sūpynių, keletas vietų pasikarstyti po medžius, ar šiaip takelių pasivaikščiojimui. Įsivaizduoju jog tai turėtų būti visai gera vieta romantiškai nusiteikusioms porelėms pasivaikščioti susikibus už rankučių….

Kadangi dar nebuvome alkani pasitarę nusprendėme važiuoti į HBH, nes atseit ten kažkas atsinaujino. Bevažiuojant pro Palangą ir užmačius vėjo malūnus(na tie kur sukasi ir elektrą gamina) išsivystė diskusija apie tai kiek jie pagamina elektros, kur geriausia juos statyti ir pan. Pasigyriau jog važiuojant naktį iš Login matėme vežamą išardytą tokį vėjo malūną ir kaip tai įspūdingai atrodė, nes labai didelis. Tuomet mūsų vairuotojas užsidegė mus nuvežti prie tokio malūno ir parodyti iš arti. Kadangi prie keliukų nėra ženklų „Vėjo malūnas 800m”, tai paieškos užtruko. Nusigavom iki Kretingos kol vieną radom netoli kelio. Atrodo tikrai įspūdingai! Ir keistai ūžia besisukdamas.

Pasižiūrėję į vėjo malūną iš arti pagaliau nuvykome iki HBH. Pasivaikščioję po neaprėpiąmą teritoriją ir apžiūrėję naują laipiojimo medžiais trasą naglai užėmėme tuščią staliuką(buvo didelė eilė šiaip) bei pasivaišinome gardžia gira ir kepta duona. Naminė gira čia daug skanesnė nei ta pardavinėjama parduotuvėse. 0,5l giros išgėriau su pasigardžiavimu. Bet čia buvo tik užkandis.

Mūsų nepakartojamasis vairuotojas garantavo jog Vandenyje, Palangoje labai skanus maistas. Tad nuvykome ir ten. Kadangi nebebuvo cepelinų, nusprendėme apsiriboti šaltibarščiais. Ot ir prasidėjo… Atnešė šaltibarščius. Laukiam bulvių. Prieina kitas padavėjas. Žiūri į mūsų stalą ir sako tokiu ramiu tonu “Kaip matau bulvių neatnešė. Bet gal dar atneš”. Ir nuėjo… Visi susižvalgėm su šypsenėlėm veide ir pradėjom lužti. Tiesiog tas komentaras buvo tokioj situacijoj ir taip pasakytas, jog nesijuokti nebuvo įmanoma. Atnešė mūsų padavėja bulves, pavalgėm. Prieina vėl tas padavėjas žiūri į stalą “Tai bulves atnešė” ir vėl nuėjo. Vėl lūžtam. 99% jis buvo apsirūkęs “bulvių“ arba tai kažkoks kabinimo būdas, arba palangiškių humoras.

Po šaltibarščių ir juokelių apie bulves grįžom į Klaipėdą, kur sėkmingai įsitaisėme Friedricho pasaže pasėdėti ir dar ką nors užkasti ar tiesiog atsigerti kavos bei padiskutuoti kvailomis temomis. Beje, picos Friedricho pasaže bent jau dabar yra pačios skaniausios Klaipėdoje.

Taigi diena praėjo įvairiose vietose, daug važinėjant ir diskutuojant įvairiausiomis temomis. Svarbiausia – geriausia kompanija žemėje.  O kaip jūs praleidote laisvadienį?

Briuselyje buvo trys vietos kurias mirtinai norėjau aplankyti: Natural History Museum, Atomium ir Mini Europe. Deja Mini Europe buvo uždaryta ir atsidarė tik šeštadienį kai mes jau turėjom išvažiuoti. Bet visgi ją pamačiau per Atomium langą iš viršaus.

Natural History Museum tai modernus ir didelis muziejus kuriame skirtingose salėse eksponuojami įvairiausių laikotarpių gyvūnų iškamšos, skeletais, vaizduojami vystimosi etapai, rodomi trupi aiškinamieji filmukai. Įspūdingiausia buvo dinozaurų galerija, kur dinozauro skeletas vos ne kaip gyvenamasis namas. Įspūdinga. O žiauriausia – mano fotoaparato baterija mirė prieš pat įeinant į dinozaurų salę. Vos ne prasikeikiau.

Atomium tai atomo formos pastatas, kuriam kaip ne keista jau 50 metų. Kažkaip galvojau jog tokiam iš pažiūros moderniam dalykui nedaugiau 15 metų, bet kai pradėjau rimčiau domėtis, buvau nustebinta. Ir ištikrųjų įžengus į vidų gali justi tam tikrose vietose kad tai tikrai senas pastatas. Vaizdas iš viršutinio „burbulo“ atsiveria gražus panoraminis vaizdas, kaip Vilniaus pro TV bokštą ar Klaipėdos pro 21a. Beje, pastato aukštis yra 102m, tad tai yra žemiau nei 165m aukštyje Vilniaus TV bokšto kavinė, o tai reiškia, jog tikrai neaprėpia viso miesto vaizdo. Tačiau pastatas ne tam ir buvo sukurtas.

Aišku yra ir daugiau ką apžiūrėti Briuselyje, bet kažkaip netraukė lakstymas ir planavimas ką čia veikti. Leidomės pasroviui. Kadangi gyvenome pačiame centre, senamiestyje, tad bet kada išėjusios pasivaikščioti aptikdavome vis ką nors įdomaus. Tai į kokią bažnyčią užsukam, tai „sisiojantį berniuką“ aptinkam, tai į „turistų spąstus“ patenkam. Spąstai turistams čia pora siaurų gatvelių kuriose vien tik restoranai ir kavinės. Ir jau pavakaryje prie kiekvienos iš jų durų stovi po baltu kostiumu apsirengusį žavų vaikinuką kuris maloniu balsu vilioja prisėsti prie staliuko ir pasimėgauti desertu.

Kalbant apie naktinį Briuselį, būtina aplankyti barą kuris didžiuojasi siūlydamas 2000 alaus rūšių. Ten beje pirmą kartą gėriau absento. Taip pat ragavau kokosų, bananų ir vyšnių skonio alaus. Atvirai, man tai pasirodė kaip neitin skanus sidras, kažkoks išsigimusio skonio alus. Šiaip skanu, bet kaip nori taip, bet man atvykus iš alaus šalies, tai nepasirodė panašu į alų.