Akys plačios, ausys stačios, kariniu dėmėsingumu apžvelgiama visa laiptų ir kiemo erdvė.  Visai kaip sarginis šuo, tik čia sarginis katinas. Žmonės gatve einant irgi su pagarbia baime į tokį atsisuka

Kukurūzinis žaltys

Ne, nebuvau zoologijos sode ar pas gyvačių augintoją. Nors pas pastarąjį norėčiau(laukiu kvietimo). Šį savaitgalį mano gimtuosiuose Šiauliuose, PC “Saulės miestas” svečiavosi Kauno zoologijos sodo ir Šiaulių jaunųjų gamtininkų centro egzotiniai gyventojai. Pakankamai daug jų – įdomių, smalsių, besislepiančių, besimėgaujančių dėmesiu.

Žiurkinis žaltys

Mėlynaliežuvis scinkas

Krokodilas kaimanas

Dėmesio netrūko kukurūziniam žalčiui, kuris mielai rangėsi rankose. Jį prižiūrinti mergina sakė, jog jis įsivaizduoja jog mūsų rankos – tai šakos, tad ir rangosi aplink jas. Visi guodė dar visai jaunutį krokodilą kaimaną, kuris ilgėjosi namuose(Šiaulių jaunųjų gamtininkų stotyje) paliktos savo draugės. Susižavėjimą kėlė žalioji iguana, kuri tik akių mirksėjimu išsidavė jog nemiega – buvo labai rami ir nejudėdama pozavo. Ne ką mažiau susidomėjimo sulaukė ir virtuvės šeimininkių siaubas – amerikiniai tarakonai, kurie pasigardžiuodami dorojo didelį gabalą torto. Taip pat stebino papūgėlės, kurių narveliuose buvo veidrodukai – pasirodo jos irgi mėgsta pasipuikuoti prieš veidrodį.

Amerikinis tarakonas

Leopardinis gekonas

Žalioji iguana

Smagiai praleidau gerą valandą tūpčiodama aplink terariumus, narvelius ir stebėdama nematytus gyvūnus. Taip pat buvo smalsu stebėti žmonių, o ypač vaikų reakcijas į gyvates: “Mamaaaa, duok ranką – ta gyvatė į mane žiūri!”

Taivano žaltys

Atostogos yra toks reikalas, kai reikia bent kelioms dienoms atitrūkti ir išlėkti iš namų – nenakvoti savo lovoje, netaisyti maisto virtuvėje, nežiūrėti į veidrodį. Kitaip nepailsėsi.

Mano atostogų pradžia prasidėjo kiek kitaip nei aukščiau išdėstytas planas, bet vis tiek buvo šaunu – turėjau svetelių, tad pagrindinis tikslas buvo miegas, geras valgis ir jūra. Tarpais truputėlį pramogų. Viena iš jų buvo Burbuliatoriaus aplankymas. Nors Klaipėdoje burbuliatorius vyksta tikriausiai nuo pernai vidurvasario, bet sugebėjau atkakti tik praeitą pirmadienį. Buvo smagu matyti daugybė burbuliuojančių, o ypač vaikus, kurie netvėrė kailyje leisdami arba gaudydami muilo burbuliukus.

Kita didesnė atrakcija – pusdienis HBH. Jie ten turi gerą mišką-parką, kur daugybė medinių, akmeninių skulptūrų palei suformuotą taką džiuginančių poilsiautojų akis. Ten prasidėjo mano “akmenų fotomedžioklė”…Beje, HBH turi nerealiai skanius cepelinus su varške. Nesu didelė cepelinų mėgėja, bet ten net ir aš užsisakau cepelinų.


Trečiadienis buvo pagrindinė “akmenų” diena. Prasidėjo ji kelione į Orvydų sodybą prie Salantų. Nereali širdžiai ir dvasiai vieta. Iš pradžių pasirodė apleista – apgriuvę namai, į krūvas suversti dar neapdoroti akmenys… Bet tas apleidimas nesumenkina Orvydo idėjų ir prisilietimo prie kiekvieno akmens. Kiekvienas akmuo yra tarsi “sušildytas”, prie kiekvieno buvo prisiliesta. O visa sodyba atrodo taip tarsi meistras įpusėjęs darbą nuėjo prie šulinio atgerti vandens ir tuoj tuoj sugriš.


Visai kitokia vieta yra Mosėdyje – Respublikinis V.Intos akmenų muziejus. Didelis dailus parkas su nupjauta žole ir dailiomis informacinėmis lentutėmis prie kiekvieno įspūdingo akmens. Žiūrint į juos žiūri tik kaip į gamtos kūrinius – įspūdingų matmenų, įdomių formų, keistų faktūrų. Tačiau nėra tokios šilumos – akmenys yra paskendę dideliame parke. Visgi tai nereali vieta pasivaikščioti ir suprast koks esi mažas šiame įspūdingame pasaulyje.

Akmenų šiluma mus vėl užplūdo V.Intos sodyboje. Čia mus pasitiko pats V.Intos sūnus. Guvus, plepus vyrukas, kalbantis greitakalbe žemaičių tarme ir galintis apie kiekvieną akmenį papasakoti įvairiausias istorijas. Pastovėjome ant “akmens-ligoninės” pasivaikščiojome po lelijų pilnus tvenkinius, pasižvalgėme po akmenines skulptūras, įvairiausius retus akmenis. Beje, kalbant apie tvenkinius, Mosėdis yra pakankamai aukštai virš jūros lygio tad natūralūs tvenkiniai ten egzistuoti negali. Tad V.Inta buvo pirmasis kuris pradėjo daryti plėvele dengtus tvenkinius. Kaip pasakojo V.Intos sūnus, miestelyje visi buvo nustebę –kaip pas tave tvenkinyje gali laikytis vanduo?

Buvo smagu matyti tokią gausią minią žmonių stebinčią visus veiksmus. O veiksmo buvo – buvo pakelti abu tiltai per Danę, ant pakeltų tilto kraštų matėme ryškiai apsirengusius vyrukus(spėju aukštalipiai) kurie saugojo laivo bures nuo atsitrenkimo į tilto kraštus, matėme gausų būrį klaipėdiečių, kurie abiejuose upės pusėse traukė trosą taip neleisdami Meridianui nukrypti nuo kurso.

Įdomiausias veiksmas visose palydėtuvėse buvo tiltų per Danės upės pakėlimas. Per savo penkis gyvenimo metus Klaipėdoje dar nemačiau kaip kelia tiltą. O tiltai skirtingi. Biržos tiltas pastatytas 1948m keliasi iš abiejų pusių. Kaip matote fotografijose skyla per vidury ir kyla. Deja ar dėl seno mechanizmo ar dėl konstrukcijos atsiveriantis plyšys labai nedidelis. Kaip teigia wikipedija, tilto kraštai pakyla 50 laipsnių kampu. Burių stiebai vos vos nelietė tilto. O Meridianui plaukiant pro šalį vienas aukštalipių net gavo su stiebu per šalmą – nespėjo atsitraukti.

Pilies tiltas(1826), esantis arčiau Senosios perkėlos yra jau kitokios konstrukcijos. Visas tiltas pasikelia vienoje pusėje ir upė atveria plačiai – pats pakyla beveik į vertikalią poziciją. Įdomiausią buvo stebėti kai visi akmenukai, žemės kylant tiltui riedėjo žemyn.

Fotografas Andrius Aleksandravičius. Iš fotoprojekto “365 dienos”.

Taip sėdžiu ir galvoju – projektas naudingas tiems kam karts nuo karto iš gyvenimo iškrenta kokia viena kita diena. Gali tuomet atsiversti  foto ir matyti jog štai sausio 2-oji, kurios neprisimenu atrodė štai taip

Atsitiktinai rastas Devian Art tinklalapyje. Dabar puikuojasi ant mano desktopo.