Kažkodėl karts nuo karto mūsų kompanijos išvykos, ekskursijos ar šiaip pasitrynimas mieste įgauna kulinarinį atspalvį. Išvykstame į kelionę ir besižvalgydamos į architektūrinius paminklus dar spėjame kelias kavines aplankyti, išbandyti jose pateikiamą kavą, būtinai kreminę sriubą ir kokį desertą elegantišku pavadinimu. O kaip paskui smagu pasakyti: „žinai, šioje kavinėje itin skanūs cepelinai, o šioje rekomenduoju užsisakyti firminius sūrio pirštelius, beje jei barmenas tą dieną blondinas, geriau sakykis latte, jis daro latte art”. Oh, argi ne šauniai skamba? 🙂
Tai štai ir vienas eilinis pasitrankymas baigėsi neaiškioje miesto dalyje ir labai labai išalkus. Na žinote, kai reikia pagalvoti kada paskutinį kartą matei maistą lėkštėje ir dingteli mintis „ogi vakar per pusryčius”. Žodžiu, alkanos kaip kokie nepasotinamieji Garfildai, užšokome į draugės rekomenduotą vokiečių restoraną Marille T. Ševčenkos gatvėje. Man patinka leptelėti frazę padavėjai „o ką pasiūlytumėte?”, tik šį kart papildžiau frazę „o ką pasiūlytumėte, kad būtų sotu?”. Rekomendavo didįjį šnicelį. Ir aš aišku pasidaviau rekomendacijai.
Matyt mūsų akys išties švietė alkiu, nes kitu atveju padavėjos vietoje nebūčiau drįsusi rekomenduoti patiekalo, kuris užima visą 30 cm skersmens lėkštę. Taip, toje didelėje lėkštėje puikavosi apie 20 cm skersmens nerealaus skonio kepsnys 
su garnyru. Na gerai, skonis gal nėra nerealus, bet tikrai skanus, o lėkštės vaizdas vis dar stovi akyse. Vokiečių restoranas kaip niekad pamalonino išalkusius. Spėju didysis šnicelis turėtų būti itin mėgstamas vyrų, kurie iš kitų restoranų dažnai išeina alkani.
Kitas itin sužavėjęs patiekalas – tradicinės vokiškos dešrelės patiekiamos su raugintais kopūstėliais ir garstyčių padažu. O vokiškas alus žinoma drąsiai gali konkuruoti su lietuvišku.
Restoranas itin mėgstamas aplink dirbančiųjų, tad pietų metu čia galima sakyti sausakimša. O vėliau iki vėlesnio vakaro, kuomet visi susirenka prie baro, čia pakankamai ramu ir galima drąsiai įsitaisyti kampe su kavos puodeliu ir desertu. Išbandytas Kaiserio saldėsis. Visai nieko. Taigi, trumpai, užskaityta vieta, kuriai drąsiai galiu dėti pliusą ir tikrai dar ilgai prisiminsiu tą šnicelio dydį.
