„Nuveikti kažką naujo“ – ko gero galės būti mano šių metų moto. Įdomiai gyvenimas klojasi šiuo metu, bet nesiplėčiant noriu prisiminti ir užfiksuoti balandžio 12-osos įvykį – mano pirmąjį oficialų pėsčiųjų žygį. Dalyvavau žygyje „Kęstutėnai“ skirtame atminti Virtukų kautynes, įvykusias 1945 m. liepos 22 d Virtukų miške, šalia Lyduvėnų. Bet apie viską iš pradžių. Įkvėpimas Vaikščioti mėgstu, ir kaip nekartą esu sakiusi “duok man kavos ir paleisk šalia upės – būsiu užimta visą dieną bevaikščiodama”. O pažintis su žmogumi, kuris yra ne kartą dalyvavęs pėsčiųjų žygiuose tapo lemtinga – sausio mėnesį pirmą kartą išgirdau, kad tokie žygiai egzistuoja, išgirdau pasakojimus kaip “kartą pabandęs negali sustoti” ir suklusau – skambėjo išties…
Keli patarimai besikraustantiems
Pastaruoju metu dažnai tenka susitikti prie kavos puodelio su įvairiais žmonėmis. Laisvesnis darbo grafikas leidžia šį malonumą. Tad vieną popietę turėjau malonumo paplepėti su Povilu, kraustymo paslaugas Vilniuje teikiančios įmonės vadovu. Žinoma, kalba sukosi ir apie darbus bei įdomiausius jų aspektus – juokingus įvykius, nesusipratimus, dažniausiai pasitaikančias klaidas, kurias daro besikraustantys lietuviai. Pokalbis išties buvo turiningas, nes aš ir pati pakeičiau ne vieną gyvenamąją vietą ir turiu pakankamai kraustymosi patirties. Net keturis kartus krausčiausi iš vieno miesto į kitą, o kiekviename mieste pakeičiau po minimum 2 butus/namus. Ooo, taip – tikrai nesu sėsli 🙂 Taigi, po pokalbio su Povilu pagalvojau, jog reikėtų apibendrinti tai ką sužinojau ir savo pačios patirtį…
Kur „parsiduoda” freelanceriai?
Arba „Smulkaus verslo reklama internete”. Tinklalapiai skirti reklamuotis laisvai samdomiems darbuotojams (freelanceriams) pradėjo dygti kaip grybai po šilto rudens lietaus. Tai lėmė naujos verslo tendencijos bei laisvesnis mąstymas. Vadovai supranta, kad darbuotojas yra vertingas tiek, kiek pridėtinės vertės įmonei jis sukuria. Reikalingas motyvuotas darbuotojas, o ne kantriai sėdintis 8:00 – 17:00 darbe. Dažnai reikia darbuotojo trumpam laikui, konkrečiai specifinei užduočiai atlikti, tad lengviau ir pigiau rasti laisvai dirbantį specialistą, nei ieškoti nuolatinio darbuotojo ar įmonės. Trumpalaikių sutarčių pagrindu dirbančių darbuotojų poreikis auga, tad auga ir pasiūla – žmonės randa motyvacijos dirbti savarankiškai tai kas jiems patinka, be pikto boso virš galvos. O atitinkamos platformos leidžia susitikti darbdaviui ir darbuotojui daug…
Filmai smegenų vingiams pravalyti
Paskutiniu metu nebegaliu savęs vadinti etatine filmų žiūrėtoja. Keista, kaip pasikeitimai gyvenime atitolina nuo jau įpročiu tapusių filmų vakarų. Bet jau pradedu susiimti. Filmų sąrašas pavadinimu „Būtina peržiūrėti!” pilnas, belieka tik skirti jiems laiko ilgais rudens vakarais. Taigi, ką žiūrėjau spalio mėn? Nedaug. Bet visus galėčiau rekomenduoti. Cloud Atlas / Debesų žemėlapis (2012) De žavu. Gyvenime tikrai būna momentų, kuomet smegeninę perskrodžia mintis, jog tai jau matei, darei, jautei. Vieni galvoja, jog tai išsigalvojimas, kiti, jog erezija, treti tiki persikūnijimu ir ateities numatymu. Nesvarbu. Filmas ne apie de žavu, nors žvelgiant į aktorius ir į jų personažų laikas po laiko pakartojamus veiksmus skirtingais laikotarpiais, prisimenu šį skambų žodį. O filmas…
Kulinarinių kelionių užrašai. Vokiečių restoranas Marille
Kažkodėl karts nuo karto mūsų kompanijos išvykos, ekskursijos ar šiaip pasitrynimas mieste įgauna kulinarinį atspalvį. Išvykstame į kelionę ir besižvalgydamos į architektūrinius paminklus dar spėjame kelias kavines aplankyti, išbandyti jose pateikiamą kavą, būtinai kreminę sriubą ir kokį desertą elegantišku pavadinimu. O kaip paskui smagu pasakyti: „žinai, šioje kavinėje itin skanūs cepelinai, o šioje rekomenduoju užsisakyti firminius sūrio pirštelius, beje jei barmenas tą dieną blondinas, geriau sakykis latte, jis daro latte art”. Oh, argi ne šauniai skamba? 🙂 Tai štai ir vienas eilinis pasitrankymas baigėsi neaiškioje miesto dalyje ir labai labai išalkus. Na žinote, kai reikia pagalvoti kada paskutinį kartą matei maistą lėkštėje ir dingteli mintis „ogi vakar per pusryčius”. Žodžiu,…
O aš dar stebiuosi kur normalūs vyrai
Kur ritasi pasaulis, kuomet vyrukai kaip kokios tuštutės fotografuoja save veidrodyje (gerai, kad nors be duckface), o sesės ieško broliams merginų? Mat jie tokie „liaušiai”, kad patys nemoka susirast… Eh, o aš dar stebiuosi, kodėl nerandu normalaus vyro… Ir čia labai į temą pasirodo Delfi straipsnis apie tai, kaip Lietuvoje mažėja vyrų. Tad nesvarbu ar ieškotum jauno vaikino, ar brandaus vyro – jų trūksta.
Auksinis berniukas sugrįžo!
5 mėnesiai be miesto simbolio. Tai tas pats kas penkis mėnesius vaikščioti nusiskutus plaukus. Keista buvo važiuojant pro šalį nematyti meiliai Auksiniu berniuku vadinamos Šaulio skulptūros – Šiaulių miesto simbolio. O iki tol atrodo nepastebėdavai jog ji ten yra. Supranti, kad myli kai prarandi – taip sakoma apie meilę. Tas pats, ko gero, sakytina ir apie miesto simbolius. Šiandien stebėjau kaip Auksinis berniukas sugrįžta į savo vietą. Atsargiai, lėtai, bet užtikrintai, chirurgišku tikslumu su kranu pakelta skulptūra greit buvo pastatyta ant 18 metrų aukščio kolonos. Skambant Šiaulių miesto pučiamųjų orkestro muzikai susirinkę keli šimtai šiauliečių užvertę galvas į viršų atidžiai stebėjo dviejų darbininkų ir krano veiksmus. Visgi toks įvykis nėra…
Ar aš girta, ar čia girti rašė?
Vasara baiginėjasi, bet mes vasaros tradicijų dar nelaužome. Šiandien pietums gardus ant ugnies keptas kepsnys. O prie gero kepsnio visai neblogai išgerti ir nedidelį bokalą alaus. Kadangi alus nėra pas mus einama prekė, užbaiginėjame dar nuo Galapagų likusį alaus skardinių inventorių. Ir štai pradėjusi skaityti užrašus ant skardinės sutrikau. Ar čia aš skaityti nebemoku?… Cituoju: „Toks pat kaip tada, taip ir šiandien jaučiamas malonus jojo kartumas daugybės aromatinių apynių yra sukurtas”. Bandau skaityti skirtingomis intonacijomis, pabrėžiant skirtingas vietas. Na gerai pasiginčijus gal ir sutikčiau, kad tas žodelis „yra” yra savo vietoje, nes negali būti, jog čia įvelta klaida, bet šios frazės skaitymas akivaizdžiai mane verčia jaustis girta ir neišprususia.
Smulkmenos, kurios džiugina
Prisiminimui apie sekmadienį. Nuostabų laiką ir suklydusius meteorologus.
Interneto archyvuose pasikapsčius…
Kažkaip benaršydama interneto archyvuose aptikau savo pirmąjį prisilietimą prie interneto tinklalapių. Apie 2003 metus savo domėjimąsi ateiviais, mistiniais reiškiniais ir pan. perkėliau į internetą. Paprastas html tinklapiukas kurį dariau savomis rankomis, su mano mėgstamiausiomis spalvomis – juoda ir žalia. Gaila neišsisaugojo pagrindinio puslapio nuotrauka tokio žalio ateiviuko. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos tinklalapis juokingas. Bet tuo metu, kuomet svarsčiau rinktis IT’išnikės profesiją, sėdėjimas nagrinėjant html kodą atrodė labai linksmas užsiėmimas (draugės nesuprato apskritai, draugai nesuprato kodėl ne Super Mario žaidžiu). Prisimenu, vėliau perkėliau tinklalapį ant php platformos, vėliau perėjau prie forumų administravimo, vėliau kažkur „paklydau” ir taip netapau programuotoja. Ir gerai, ramesne sąžine dabar galiu komanduoti kolegoms programeriams 🙂
