Šiandien autobusų stotyje pamačiau pažįstamą iš universiteto. Priėjau, pasisveikinau. O ji žiūri į mane klapsinčiomis akelėmis. Monika? Taip. Nu galvoju tiek kartu kavos gėr4m ir paskaitose kartu sėdėjom, o dabar neatpažįsti manęs… Visgi po minutės paaiškėjo jog čia ne ta Monika. Bet panašumas stulbinantis. O ir vardas tas pats… Paskui dar tuo pačiu autobusu važiavome tai akies krašteliu nužvelgdavau: juk ji ir plaukus taip pat segasi, ir ūgis toks pat, ir aprangos stilius toks pat. Tik gal dažosi mažiau. Prisimenu vieną rytą keli draugai brūkštelėjo sms, kad mane užfiksavo 15min ir laimėjau knygą. Atsiverčiu laikraštį ir net pati akimirkai šypteliu. Bet jau po sekundės suvokiu jog nuotraukoje ne aš. Juk…