Šiandien autobusų stotyje pamačiau pažįstamą iš universiteto. Priėjau, pasisveikinau. O ji žiūri į mane klapsinčiomis akelėmis. Monika? Taip. Nu galvoju tiek kartu kavos gėr4m ir paskaitose kartu sėdėjom, o dabar neatpažįsti manęs… Visgi po minutės paaiškėjo jog čia ne ta Monika. Bet panašumas stulbinantis. O ir vardas tas pats… Paskui dar tuo pačiu autobusu važiavome tai akies krašteliu nužvelgdavau: juk ji ir plaukus taip pat segasi, ir ūgis toks pat, ir aprangos stilius toks pat. Tik gal dažosi mažiau.
Prisimenu vieną rytą keli draugai brūkštelėjo sms, kad mane užfiksavo 15min ir laimėjau knygą. Atsiverčiu laikraštį ir net pati akimirkai šypteliu. Bet jau po sekundės suvokiu jog nuotraukoje ne aš. Juk aš neturiu tokios striukės…
Pirmame kurse turėjau kambariokę iš Biržų. Pašėlusi garbanė. Vėliau išvyko į Angliją. Po dviejų metų Šiaulių traukinių stotyje matau ją su grupele žmonių. Galvoju, ji – ne ji? Logiškai suvokiu jog čia nelabai gali būti ji, bet panašumas stulbinantis. Po savaitės gatvėje sutinku savo sesutę einančia su ja. Paaiškėjo, jog tai kita mergina, bet kai „apžiūrėjau“ iš arčiau – panašumas ryškus. Net charakteris panašus. Dabar ji mano sesutės kambariokė.
Gerai pavarsčius smegenų kerteles gal ir daugiau prisiminčiau tokių atvejų. O jums teko sutikti savo antrininką ar kito gerai pažįstamo žmogaus antrininką? Įdomu koks jausmas kai prieina ir pradeda kalbėti kaip su kitu žmogumi.
Aš antrininkų daugiausia sutinku, kai būnu „įkalęs” :). O jei rimčiau, tai niekada nieko panašaus nėra nutikę. Nors kelis kartus kažkas sakė, kad matė į mane panašų žmogų.
Aš tai pastebėjau, kad kokie negrai atrodo visi praktiškai vienodai, kaip visi klonuoti. 😀 Gal tik mums taip atrodo, kai jų mažai, bet pasižiūri kokį Discovery, tai lyg 100 klonų laksto, tik ūgis skirias. 😀
taspats, įkalus tai dvejinasi. Tad atrodo kad visi turi dvynukus ir butent tą dieną išėjo kartu pasivaikščioti.
Originalas, man tas pats su kiniečiais. Visi išskyrus Jack Chan atrodo identiški.
Vieną vasarą buvau stovykloje. Tie, kurie buvo stovykloje antrus metus iš eilės, sakė, kad esu labai panašus (išvaizda ir charakteriu) į Liną, kuris buvo tik pirmais metais. Turiu pripažinti, kad bent nuotraukose tikrai panašus (deja, tikrovėje iki šiol neteko susipažinti).
Po kelių metų suorganizavome stovyklos būrio draugų susitikimą. Iš Linų buvau vienas. Vaikinukas, stovykloje buvęs tik pirmais metais (aš buvau tik antrais metais), su manim bendravo kaip su senu pažįstamu (vos pamatęs mane, kreipėsi vardu ir t.t.). Man tai buvo šiek tiek keista. Tik susitikimo pabaigoje paaiškėjo, jog esu ne tas Linas, nes tas Linas buvo iš kito miesto…