“Oras kaip užsakytas” – šypsosi kaip katinas prisimerkęs kolega atstatęs veidelį saulei. Oras iš tiesų fantastiškas, tikras pavasaris. Švenčiame lauke. Su stikline sulčių rankoje vaikštau aplink pažįstamus ir nepažįstamus žmones, šypsausi, sveikinuosi, persimetu vienu kitu sakiniu, kartais įsiveliu į ilgesnę diskusiją. Akimis slapta seku tris žmones – nenoriu šiandien jų prisileisti arti, nenoriu jiems šypsotis ir atrodyti maloni, kai noriu juos sudraskyti į skutelius. Norėčiau dalelę jų įsidėti į mažą dėžutė ir nešiotis rankinėje tarsi priminimą: nepasitikėk žmonėmis kurių nepažįsti ir kurie negeria su tavim kavos. Ne – to būtų per maža. Norėčiau jų skutelius sudeginti ir pelenus išbarstyti atšiauriuose Islandijos kalnuose. Ne – to būtų per maža. Norėčiau jų…