“Oras kaip užsakytas” – šypsosi kaip katinas prisimerkęs kolega atstatęs veidelį saulei. Oras iš tiesų fantastiškas, tikras pavasaris. Švenčiame lauke. Su stikline sulčių rankoje vaikštau aplink pažįstamus ir nepažįstamus žmones, šypsausi, sveikinuosi, persimetu vienu kitu sakiniu, kartais įsiveliu į ilgesnę diskusiją. Akimis slapta seku tris žmones – nenoriu šiandien jų prisileisti arti, nenoriu jiems šypsotis ir atrodyti maloni, kai noriu juos sudraskyti į skutelius. Norėčiau dalelę jų įsidėti į mažą dėžutė ir nešiotis rankinėje tarsi priminimą: nepasitikėk žmonėmis kurių nepažįsti ir kurie negeria su tavim kavos. Ne – to būtų per maža. Norėčiau jų skutelius sudeginti ir pelenus išbarstyti atšiauriuose Islandijos kalnuose. Ne – to būtų per maža. Norėčiau jų pelenus suberti į metalinę dėžutę ir padėti virš židinio. Tai būtų pradžia mažai kolekcijai – tie kurie mane įskaudino… Mažos metalinės dėžutės su vardais…
Mintys rutuliojasi, painiojasi… Stiklinė sulčių pamažu tuštėja. Už nugaros pajuntu sklindantį šaltį. Nereikia nė atsisukti, jog suvokčiau – ten mano auka vieną dieną pateksiantį ant židinio atbrailos. Atsisuku, šypsausi, kalbu apie orą ir ieškau akyse apgailestavimo šešėlio – juk žinai jog griauni mano gyvenimą! Ir nieko nesakai? Nebandai atsiprašyti? Pasiteisinti? Žiūriu į juodas akis spinduliuojančias energiją kurios mano žemiškasis kūnas negali pakęsti. O smegenys priešinasi juodoms mintims kurios mane vėl aplanko tarsi šaltas smelkiantis rūkas. Mano vaizduotėje tu jau dėžutė su vardu ant židinio atbrailos…
