Šiandien autobusų stotyje pamačiau pažįstamą iš universiteto. Priėjau, pasisveikinau. O ji žiūri į mane klapsinčiomis akelėmis. Monika? Taip. Nu galvoju tiek kartu kavos gėr4m ir paskaitose kartu sėdėjom, o dabar neatpažįsti manęs… Visgi po minutės paaiškėjo jog čia ne ta Monika. Bet panašumas stulbinantis. O ir vardas tas pats… Paskui dar tuo pačiu autobusu važiavome tai akies krašteliu nužvelgdavau: juk ji ir plaukus taip pat segasi, ir ūgis toks pat, ir aprangos stilius toks pat. Tik gal dažosi mažiau. Prisimenu vieną rytą keli draugai brūkštelėjo sms, kad mane užfiksavo 15min ir laimėjau knygą. Atsiverčiu laikraštį ir net pati akimirkai šypteliu. Bet jau po sekundės suvokiu jog nuotraukoje ne aš. Juk…
Are you reaching your potential?
Ar išnaudoji savo galimybes? Su ta mintimi tikriausiai ir eisiu miegoti. Šis video(ne pati reklama, o jos idėja apie gyvenimą) kažkodėl griebia už širdies ir verčia pagalvoti ar tikrai gyvenu taip kaip noriu? Kokie yra mano gyvenimo siekiai? Kokie planai? Ar aš stengiuosi, ar plaukiu pasroviui? Juk gyvename tik kartą, ir tikrai nesinori po kokių 20-30 metų atsisukti atgal ir neprisiminti nieko prasminga. Juk mums gyvenimas duotas kad gyventume, o ne simuliuotume gyvenimą. Kaip toje reklamoje: gandras stengiasi, kovoja, atnešė mus į šį pasaulį, o kuo mes jam atsilyginame? Nuobodžiu, bespalviu gyvenimu? Skaudu. Štai po tokių įkvėpiančių vaizdų mano viduje kyla sumaištis. Norisi viską griauti, keisti, pradėti nuo pradžių. Paskutinį…