Prisiminiau šį sparnuotą posakį vakar bevažinėdama po Kauną. Važiavau su reikalais, ne viena ir „baranką“ laikiau ne aš, tad nukrypimas nuo maršruto „taškas A-taškas B” buvo tik sustojimas Santakos parke ir HyperMaximoj. Bet vis tiek buvo smagu. Ištikrųjų nustebino parkas –gražiai sutvarkytas, žolytė nupjauta, šiukšlės nesimėto, suoliukai palei takelį. Gražu! Vaikai bėgiojo po stadioną, žmonės sėdėjo ant suoliukų, turistų grupelė fotografavosi. Kadangi buvo dar rytas – žmonių nedaug, aplink tvyrojo tyla ir ramybė. Gera!
Važinėjant po patį miestą stebino troleibusų ūsai ir laidų raizginiai virš gatvių – nesu prie jų pratusi, nei Šiauliuose, nei Klaipėdoje troleibusų neturime. Dar viena smulkmena žavėjusi mano akis buvo kalvos. Visai miestas atrodo kaip sušvelninta amerikietiškų kalnelių versija – važiuoji tai žemyn tai aukštyn, šone matai tai kalną, tai pakalnę. Tiesiog malonus akiai vaizdas, pripratus prie gyvenimo lygumų krašte.
Anksčiau esu girdėjusi jog Žaliakalnis yra prestižinis rajonas, tačiau dabar prasukusi pro jo mačiau daugybę senų namų(ant vieno net puikavosi užrašas „Senas namas), griuvėsiu. Kur dabar persikėlė tas prestižinis rajonas?
Po kelionės masčiau jog nors ir nemėgstu didelių miestų ir vietoj studijų Vilniuje pasirinkau Klaipėdą ir čia likau, bet išgyvenčiau ir Kaune ar Vilniuje. Juk kiekviename mieste galima rasti savo kampelį kuriam jautiesi savas ir jautiesi gerai. Kai Santakos parke pradės statyti namus, praneškit – ten bus mano kampas.
