Štai pradėjau skaityti knygą „Naujovių link“(Arthur B. VanGundy) ir ten perskaičiau tokią dažnai kur sutinkamą mintį:
Mus valdo įpročiai. Kai darbuotojas klausia, kodėl negalima ko nors padaryti, dažniausiai jam atsakoma: „Todėl, kad mes šitaip darome visada!”
Įpročiai – teisybė, jie mus valdo daugiau nei norėtume ar suvokiame. Ir ne tik versle. Štai pvz dabar skaitydama šią knygą gulinėju moterų pliaže, kuris oficialiai nebeegzistuoja(!) jau keleri metai. Tačiau čia visos moterys deginasi nuogos kaip ir priklauso moterų pliaže, čia nesutiksi nė vieno vyro, o jei koks vargšelis netyčia užklysta gauną dozę keiksmų, nors oficialiai jis turėjo teisę eiti tuo takeliu. Žmonės nežiūri į ženklus, jie remiasi savo įpročiais, patyrimais, tradicijomis. Įpročiai yra labai stiprus veiksnys mūsų gyvenime. O kaip juos keisti?…
Tai buvo 1991 metai ir pas mus Klaipėdoje viešėjo vokiečių jaunimas. Buvo jau pavakarė, 7-8 val. vakaro. O mes buvom už moterų pliažo ir jau norėjom namo. Vokiečiai niekaip nesuprato kas yra „moterų pliažas” ir kam jis reikalingas, ir kodėl per jį negalima praeiti vyrams. Susiruošėm namo. Jeigu tvarkingai eitume – kelias ilgas. JEi per moterų pliažą – trumpiau. Taip mes ir padarėm. Tais laikais nedaug užsieniečių tuose kraštuose buvo… Bet veido išraiškos, kurios pakilo nuo pledų ir lydėjo besarmačius vokiečių vyrukus brendančius namo per moterų pliažą galėjo pritvokti neprasčiau nei kalašnikovo salvės. Bet jiems užtat iškart tapo aišku, kas yra „moterų pliažas”. Apie vyrų pliažą aš jau jiems nebepasakojau nieko…
O taip, tikiu jog greitai suprato kas tai yra. Beje, tai reikia suprasti pas vokiečius nėra moterų pliažo? Įdomiai…
Jos pas mus deginosi be papinukų, suteikdamos dižiulį džiugesį lietuvos delegacijos vaikinams. Nu mes nebuvom to matę ir dar – viešame pliaže, Smiltynėj, 1991 m…..