Neperseniausiai Maistas Ausims pasakojo savo naktinį košmarą, kažkuo labai jau primenantį mano realybę:
„Šiandien sapnavau baisiausią košmarą ever – kad aš susiradau darbą ir jis prasideda 7.00 ryto. Baigiasi – 17.00. Dirbdama aš stengdavausi atsigulti anksčiau, kad tik rytinė katorga mažesnė būtų. Bet žinoma, nifiga neužmigdavau be keturių. Tada jau kokią devintą ryto pradėdavau skaičiuoti – KUO KADA JAU TOS PENKIOS?”
Tai štai, susiradau aš darbą, kuris panašiai kaip ir Maistas Ausims košmare prasideda 8val ir baigiasi 17val. O dar visai neseniai važiuodama į Login įvardijau save kaip bedarbę. Tačiau diplomuota bedarbe pabuvau tik kiek daugiau nei mėnesį. Dabar jau darbuojuosi vienoje logistikos įmonėje Klaipėdoje. Keista, bet tuo pačiu ir smagu. Nors rytais ir sunku keltis, bet žinojimas jog negali apvirsti ant kito šono ir sumurmėti “šiandien į darbą neisiu” ugdo valią.
Jau buvau pamiršusi kaip sekina naujas darbas, darbe dirbu, po darbo nenoriu nieko. Rss skaityklėje jau virš 800 neperskaitytų įrašų, po Login nebeparašiau nei vieno įrašo ar komentaro, o namai jau pradeda virsti aukštyn kojom… Bet tiesiog nebuvo jėgų ir entuziazmo. Dabar jėgas pamažu atgaunu, įsivažiuoju į darbo ritmą ir grįžtu į normalaus gyvenimo vėžes… Antrą kartą šiais metais…
Darbai, bet be košmarų
Neperseniausiai Maistas Ausims pasakojo savo naktinį košmarą, kažkuo labai jau primenantį mano realybę:
Šiandien sapnavau baisiausią košmarą ever – kad aš susiradau darbą ir jis prasideda 7.00 ryto. Baigiasi – 17.00. Dirbdama aš stengdavausi atsigulti anksčiau, kad tik rytinė katorga mažesnė būtų. Bet žinoma, nifiga neužmigdavau be keturių. Tada jau kokią devintą ryto pradėdavau skaičiuoti – KUO KADA JAU TOS PENKIOS?
Tai štai, susiradau aš darbą, kuris panašiai kaip ir Maistas Asims košmere prasideda 8val ir baigiasi 17val. O dar visai neseniai važiuodama į Login įvardijau save kaip bedarbę. Tačiau diplomuota bedarbe pabuvau tik kiek daugiau nei mėnesį. Dabar jau darbuojuosi vienoje logistikos įmonėje Klaipėdoje. Keista, bet tuo pačiu ir smagu. Nors rytais ir sunku keltis, bet žinojimas jog negali apvirsti ant kito šono ir sumurmėti “šiandien į darbą neisiu” ugdo valią.
Jau buvau pamiršusi kaip sekina naujas darbas, darbe dirbu, po darbo nenoriu nieko. Rss skaityklėje jau virš 800 neperskaitytų įrašų, po Login nebeparašiau nei vieno įrašo ar komentaro, o namai jau pradeda virsti aukštyn kojom… Bet tiesiog nebuvo jėgų ir entuziazmo. Dabar jėgas pamažu atgaunu, įsivažiuoju į darbo ritmą ir grįžtu į normalaus gyvenimo vėžes.
