Oi, nerašiau ilgai, nerašiau…. Ir keista, pirmąją nerašymo savaitę norėjau rašyti, bet neturėjau laiko, paskui rasdavau laiko, bet nežinojau ką rašyti. Apėmė tokia tarsi apatija, tarsi pasimetimas – ką aš darau ir kodėl darau? Manau tai vadinama kūrybine krize arba blogodepresija. Šiaip kiti žinau tokiu metu viską meta, trina, naikina ir pradeda rašyti naują blogą anonimiškai. O aš nemėgstu tų tokių ‘start from scratch’ – pradėjimų nuo nulio. Nemėgstu naikinti praeities nesvarbu kokia ji būtų. Gal todėl su buvusiais šefais vis dar susitinku išgerti kavos ar bent paplepėti, susiskambinu su buvusiais kolegomis, nesvarbu jog jie mane tarpais ir engė, susitinku ir su buvusiomis kambariokėmis, nesvarbu kaip jos mane užknisdavo. Juk niekada nežinai kada atsigausi ir tie patys santykiai, ar šiuo atveju rašymas, vėl pradės džiuginti.
Gyvenimas pastaruoju metu keistas. Ką tik persikrausčiau į kitą būtą. Nuomojuosi dviejų kambarių butą su taip vadinama mano sesute – geriausia vaikystės drauge su kuria esame neišskiriamos nuo vystyklų. Net keista kodėl mes vis draugaujame. Esame skirtingos asmenybės, skirtingų charakterių, gyvenimas mus mėtė ir vėtė, ne kartą išskyrė į skirtingas puses, bet vis tiek mes sugebėjome palaikyti draugyste net ir per didelį atstumą. Tai aš laikau tikra draugyste. Kiti žmonės sušmėžuoja gyvenime ir išnyksta. O po mėnesio baigiant universitetą dabartiniams draugams sakysiu „rašyk, skambink, būtinai susitiksim, pasiilgsiu“ – bet su kiek iš jų ištiktųjų palaikysiu ryšį? Kiek iš jų tik ir liks vardas el.pašto kontaktų saraše?…
Darbas dar vienas dalykas nuo kurio pastaruoju metu dažnai įsiskausta galvą. Ypač kai studentiškai dirbi per kelias vietas ir šefų turi daugiau nei proto… O ir neužtikrintumas, kur dirbsiu vėliau? Kada ateis laikas baigti dirbti už grašius ir motyvuojant tuo jog jau turiu diplomą šaukti ant viso interneto „Žavinta ieško darbo!“?
Gal ir ateis. Bet dabar pasyviai sėdžiu tamsoje prie kava kvepiančios žvakės ir rašau tai kas guli ant širdies. O mintys klaidžioja, šokinėja kaip varlės nuo akmens ant akmens. Štai prisimenu jog mano svarbiausių gyvenimo vyrų vardai prasideda raide A, jog mane visą gyvenimą persekioja skaičius 13 (gerąja prasme) ir jog mano kolega mėgsta niūniuoti bet mėtyti darbinio telefono ragelį – aš net krūpčioju nuo to.
O dabar galvoju jog gerai prirašyti daug – tuomet nedaug kas rizikuoja skaityti 🙂
Žavinta is back!
