Pastaruoju metu susiduriu su keistais žmonėmis. Vieni siutina, kiti juokina, treti kelia šleikštulį. Pati stebiuosi, jog vis dar kai kuriuos toleruoju. O ką padarysi kai jie yra tie žmonės be kurių nebūčiau tuo kas esu? Pasiųsti juos visus? Kam? Kaip vienas protingas draugas pasakė, net su buvusiomis merginomis jis stengiasi nesipykti – ką žinai, gal ryšiai pravers 🙂 Galima tiesiog dėti bloką socialiniuose tinkluose ir atblokuoti tik tada kai norėsi vėl bendrauti.
Gyvenimas yra scena. Kiekvienas prisiimame sau vaidmenį, po kuriuo slepiame savo tikrąjį aš – jį mato tik tie kurie su tavimi nueina į scenos užkulsius. Šią savaitę vienas mane išvadino šalta, kitas vyriška, trečias egoiste. Ačiū! Kalba tie kas mane labiausiai stengėsi pažinti. Tai kad man nereikia vyro įkalti vinies ar atsukti uogienės stiklainio, nereiškia jog neturiu jausmų, svajonių ar užslepto romantizmo. Tai kad nesirenku juodos ar baltos, nereiškia jog neturiu požiūrio – aš tiesiog nepakenčiu kraštutinumų ir TAI yra požiūris! Jei žmogus nesistengia žvelgti giliau ir bendrauja paviršutiniškai, aš turiu teisę nesistengti irgi. Nesakau jog paviršutiniškumas blogai – yra situacijų, pažinčių, santykių kai tai yra priimtina.
Žodis TAU kuris zyzė jog apie tave parašyčiau. Geros kelionės! Džiaugiuosi, jog atstumas tarp mūsų dar padidės. Gyvenime laikausi principo nesigailėti to ką kažkada padariau, net jei paaiškėjo jog tai buvo klaida. Taip, gaila prarasto laiko. Ne, negaila tos patirties kurią įgijau.
Meilė? Jos ko gero nėra. Yra santykiai, pagarba, draugystė. Aš galiu prisiversti „įsimylėti“ bet kurį esantį skype kontaktuose. Tereikia rasti bendrą kalbą, jausti pagarbą ir minimalią trauką. Visa kita – įdarbis santykiuose ir žvelgimas giliau. Moterys nuo senų laikų yra rinkėjos. Renkasi vyrus pagal jų geno-fondą. Reikia gi kad vaikai būtų gražūs ir sveiki. Sakysite taip kalba įskaudinta širdis? Taip! Tokią aš dabar vaidinu savo gyvenimo scenoje. O kas slypi giliau?…
