Jei Barselona būtų draugė, tai būtų draugelka, kuriai 4 ryto nesigėdyčiau paskambinti, pakviesti ąsotėliui vermuto ir pokalbiui apie nevykusią meilę. Nes Barselona būtent tokia draugė – atvira, nuoširdi, įvairiapusė ir smagi. Nors prie širdies dėk – be ironijos. Yra miestų, kurie kaip žmonės įtraukia ir su jais įdomu, o yra tokių, nuo kurių norisi bėgti į kitą gatvės pusę. Kartais net negaliu paaiškinti – tiesiog yra ryšys arba jo nėra. Su Barselona ryšį pajutau iš kart.
Sveiki atvykę į Barseloną…. Gaudžio Barseloną
Pirmiausia užrašinėje gulė pavadinimai ištraukti iš įvairių straipsnių ir rekomendacijų. Tuomet adresai, kuriuos jungiau į maršrutą žemėlapyje. Ir galiausiai pradėjau skaityti objektų istorijas. Vienu metu net sutrikau – negi visą Barseloną pastatė ir sukūrė Antoni Gaudi?
Gal ir ne(tikrai ne), tačiau tarp rekomenduojamų aplankyti Barselonos įžymybių, jo rankų ir proto kūriniai garantuotai atsidurs. Nevenk to ir nepasigailėsi. Taip, kaip nesigailiu aš.
Park Güell + bonus Barselonos panorama
„Jei įeisim į Park Güell iki atidarymo, t.y. 8 ryto, nereikės pirkti bilietų.“, -sako kelionės draugė. „Nemokamai? Ok!“, -lietuviška natūra suveikė, net nepasidomėjau kiek apskritai kainuoja bilietas, bet jei nemokamai, tai dėl to ir 6:30 atsikelti galiu. Į metro įlipom dar tamsoje, išlipome jau prašvitus. 15 minučių keiksmų, kodėl Google žemėlapiai veda kažkokiu vingiuotu kalnų keliu, nors aprašymas žadėjo eskalatorius(vėliau paaiškėjo – aprašymas klaidingas). Bet ir be eskalatorių spėjam, 7:55 pasisveikinam su apsauga ir dar praeinam be bilieto su trim autobusais turistų iš Azijos (juos irgi matyt ant taupumo pramušo).
Jei kas nors pabandytų pasakyti, jog Park Güell yra nevertas lankymo, galėčiau ginčytis iki nukritimo. Mane ši vieta sužavėjo. O turint omeny, kad tą rytą buvau kėlusi 6:30 ir dar negėrusi kavos – it‘s a big deal! Park Güell yra garsaus architekto Antoni Gaudi šedevras. 1900-1914 projektuotas ir statytas privatus parkas – miestas taip ir nebuvo baigtas. Vėliau, 1923 perėjo miesto nuosavybėn ir atvertas lankytojams. Bandau įsivaizduoti, kaip viskas atrodytų, kaip būtų išplėsta, jei projektas būtų užbaigtas. Bet smegeninė neneša, man čia ir taip viskas atrodo tobula. Ir taip manau ne tik aš – tai vienas mėgstamiausių ir populiariausių parkų pasaulyje bei vienas geriausių, spalvingiausių Gaudi darbų.
Antoni Gaudi natūralių formų gerbėjas, todėl vaikštant po parką tenka pasukti galvą ar tai natūralūs dariniai ar visgi statinys. O užlipus į viršų, tikrai neįmanoma praeiti vietos, kurios foto randama visuose Barseloną reprezentuojančiuose leidiniuose. Plytelių mozaikomis puošti suoleliai man labiau primenantys balkonus suteikia galimybę grožėtis Barselonos panorama. Beje, nelipk ant suolelių – gerbk architekto darbą (ir išvengsi piktų apsauginių riksmų).
Sakoma, parkui reikėtų skirti pusdienį. Mes skyrėme apie valandą būtent mokamai, gražiausiai parko daliai . Kavos poreikis vertė traukti link civilizacijos. Tačiau dar paklausėme rekomendacijos tame parke užlipti ant trijų kryžių kalno. Vilniuje trys kryžiai įspūdingesni, tačiau nuo kalno atsiverianti panorama nepalyginama. Taip ir prisėdom tiesiog pasigrožėti stogais, horizontu ir gatvių labirintais. Saulėlydžiai čia turėtų būti itin romantiški…
Nuo Antoni nepabėgsi… Cassa Batllo + kava
„Ką jis rūkė? Norėčiau to paties!“, – juokiamės iš šimtąkart girdėto sąmojo stovėdamos kilometrinės eilės uodegoje prie Cassa Batllo. Taip, dar vienas Antoni Gaudi šedevras, kurį neginčijamai reikia aplankyti būnant Barselonoje. Tik šį kart nemokamai prasmukti nepavyks ir geriausia pirkti bilietus iš anksto internetu – kitaip stovėti eilėje teks ilgai ilgai ilgai…
Cassa Batllo priverčia persvarstyti kaip suvokiu architektūrą, kas yra interjeras ir kokios formos gali būti stalas. Čia viskas taip… kitaip. Kai atrodo žiūri ir atrodo, jog architektas buvo tikrai apsirūkęs, audio gidas paaiškina, jog idėjos formai Antoni sėmėsi iš kokio nors jūros arkliuko ar milžiniško vėžlio. Audio ir video gidas pateisina sumokėtus pinigus už bilietą, nes be jų smegeninėje būtų daugiau klaustukų nei atsakymų.
Išėjus iš Cassa Batllo, reikia „suvirškinti“ visam meno šedevrui. Geriausia tam vieta yra sekantis įėjimas kairėje – Faborit Casa Amatller. Praėjus kasas į šokolado muziejų, tuomet šokolado parduotuvę, giliai pastato viduje slepiasi pats skaniausias karštas šokoladas, kava ir vištienos suktinukai. Tačiau skonis nublanksta prieš gyvų gėlių sieną lauko terasoje (nesu tikra ar ta vieta vadinasi terasa, bet tiek to). Faborit Casa Amatller įstrigo kaip vieta, kur galima jaustis kaip namie.
Sagrada Familia – turistų spąstai
Mažai vietų Barselonoje galėtų vadintis tokiais dideliais turistų spąstais, kaip Sagrada Familia. Šimtmetį statoma bažnyčia yra suprojektuota… taip taip, irgi Antoni Gaudi. Ta prasme, kartais skaitant pagrindinių objektų istorijas, atrodo, jog prie visko tas Gaudi buvo prikišęs nagus. Tačiau kitaip nei Park Güell ar Casa Batllo, Sagrada Familia jaučiu atmetimo reakciją. Daugelis laiko šį objektą turistų spąstais ir aš tam pritarčiau. Eilės įeiti į bažnyčią kosminės, žmonių ir kišenvagių aplink pilna, o jausmas kaip prie Mono Lizos paveikslo – vietoj grožio matai pakeltų telefonų ir fotoaparatų jūrą.
Visgi nuo vieno didžiausių objektų Barselonoje pasprukti nepavyks – Sagrada Familia matoma nuo aukštų vietų, važiuojant autobusu ar tiesiog besitrankant miesto centre. Šalia bažnyčios yra nedidelis parkelis, tad galima prisėsti ir stebėti kaip (ne)vyksta statybos. Beje, grįžusi po atostogų išgirdau, kad savininkai gavo baudą, nes statybos vykdomos neturint statybų leidimo. Gerai, kad ten ne Lietuva, o tai lieptų nugriauti…
Antoni Gaudi darbų yra daug ir jam vienam galima skirti kelias dienas. O iš Barselonos net nesinori apskritai išvažiuoti. Taip norų sąraše vėl gula eilutė – aplankyti Barseloną.
