„Batsiuvys be batų” – puikiausiai atspindi šių dienų mano gyvenimo realiją. Kuomet rašai kitiems nebeturi įkvėpimo rašyti sau. Taip ir jau kurį laiką jaučiu jog laikas „paleisti“ tinklaraštį, tik vis nedrįsau, o ir neradau laiko brūkštelėti to atsisveikinimo. O atsisveikinti norisi, nes tinklaraštis man daug reiškia. Tai buvo mano tramplynas. Jo dėka dabar turiu darbą ir klientų. Jo dėka susipažinau su daugybe įdomių ir naudingų žmonių. Ir dabar darau tai kas man patinka – esu tyli pelytė besislepianti už ne vieno komercinio projekto ir galbūt net bendraujanti su jumis tinklalapių, reklamų, naujienlaiškių tekstų eilutėmis.
Pradžioje graužiausi jog neturiu ypatingų sugebėjimų, pomėgių apie kuriuos galėčiau rašyti. Nesu ypatinga kepėja-virėja ir kulinarinių eksperimentų neaprašau. Nekeliauju po egzotiškas šalis ir neaprašinėju nuotykių. Netestuoju naujausių smartphonų ir jų neaprašinėju. Tačiau tai kas pradžioje graužė su laiku tapo privalumu. Esu universali, esu paprastas žmogus su savo išskirtiniu ir į jokius rėmus neįspraustu gyvenimu. Kad ir dabar tai matau darbe – galiu parašyti straipsnį apie statybas, o išgėrus kavos jau rašyti naujienlaiškį apie tai ką privalote įsigyti Valentino dienos proga. Bandymas atrasti save tinklaraščio pagalba suveikė, nes paskaičiusi ką esu rašiusi seniau suvokiu kaip keičiausi, kaip keitėsi mano gyvenimas. O dabar laikas žengti tolyn.
Tinklaraštis lieka archyvu, kol artimiausiu laikotarpiu(t.y. kada nors) virs kuo nors kas labiau atspindės tai kuo užsiimu dabar, tik jau kita forma.
Vis dar mėgstu kavą. Vis dar planuoju būti daugelyje Lietuvoje organizuojamų festivalių. Vis dar sėdėsiu konferencijose. Vis dar turiu twitter ir FB. Tad susimatysim, susirašysim! Iki!
