Mane visuomet žavėjo ir tuo pačiu baugino saulėlydis. Tas krauju nudažytas dangus, paskutiniai besiblaškantys saulės spinduliai, niūri prieblanda ir galiausiai visiška tamsa. O žinote kokia geriausia visa to dalis? Kad naktis ne amžina! Ryte mus vėl pradžiugina aušra.

Tai visuomet primenu sau ir gyvenime. Kad ir kaip būtų blogai, kad ir kokioje duobėje būčiau, kad ir kaip skaudėtų, kad ir kaip stipriai laikytų apglėbusi tamsa – visa tai pasibaigs. Išauš rytas, išauš nauja diena, išmuš mano valanda!