Gražiai Liutauras pateikė tinklaraščio(blogo) apibrėžimą. Šiandien jis kitoks nei daugelis manė kelis metus atgal. Prieš keletą metų kai tik eteryje pasirodė blogai, jų apibrėžime tikriausiai būtume panaudoję žodį „dienoraštis“. Ir tuometinių tinklaraščių pristatymuose figūravo mintis jog tai mūsų minčių talpykla – dienoraštis. Tačiau net ir atviriausi žmonės rašantys tinklaraščius, nerašo taip atvirai kaip rašo į savo popierinius dienoraščius užrakintus maža spynele ir laikomus po pagalve ar spintos gilumoje.

Aš vis dar rašau dienoraštį. Turiu jį nuo 2001 metų. Vis dar tą patį. Nerašau kas dieną. Kartais tarp įrašų yra savaitės, dviejų ar net kelių mėnesių tarpas. Bet dienoraščio nepamirštu. Tai slapčiausių, asmeniškiausių minčių talpykla. Kad ir kas atsitiktų neįsivaizduoju galinti į tinklaraštį įrašyti kažką panašaus į  pasvarstymus meilės tema, sąrašus gražių vaikinų kurie tiktų į vyrus, nemėgstamiasių draugės savybių, ar savęs gailėjimosi dėl nesusivaldymo ir išleistų 765Lt ant rūbų…

Popierinis, iš vaikystės laikų atėjęs mielas dienoraštis yra geras skaitinys prieš miegą. Dažnai paėmusi į rankas dienoraštį su mintimi rašyti, visų pirma perskaitau. Viską – nuo pat 2001-ųjų. Taip keista skaityti apie praeitį, apie lūkesčius, tikėjimą, abejones, kurios kankino mano jauną sielą. Tų slaptų minčių skaitymas kiekvieną kartą yra vis naujas išgyvenimas, ir kiekvieną kartą kitoks, nes į tai žiūriu jau per kitokią prizmę – juk jau keliais mėnesiais esu vyresnė ir daugiau patyrus nei tada kai rašiau…

Dienoraštis man yra svarbus ir toks išliks tikriausiai visą gyvenimą. Net jei rašyčiau tinklaraštį pasirašydama slapyvardžiu ir jo niekas neprenumeruotų, vis tiek nerašyčiau ten tų „dirty thoughts“ kurias rašau į savo popierinį dienoraštį. Manau daug kas mano ir daro lygiau taip pat. Tad tinklaraščio atsiradimas nėra priežastis išnykti dienoraščiams.