Kuomet žmogus patenka į seimą, į mūsų popkultūros viršunę ar tiesiog išeina į viešumą kokiame nors realybės šou, neilgai trukus galima jau sėsti prie televizijos ir žiūrėti kaip po to žmogaus apatinių stalčių naršo visi kas netingi – ta prasme žurnalistai, publicistinių laidų rengėjai ir svarbiausia – pletkų bobutės. Ir išnaršo gerai. Kiekvienas susitikimas, kiekvienas šešėlis fotografijoje, kiekvienas tyčinis ar netyčinis prisilietimas yra dedamas po padidinamuoju stiklu ir viešai nagrinėjamas atskirose laidose. Gaunasi kaip koks mini serialas – “veikėjo X išdaigos darželyje”, „veikėjas X ir jo meilės nuotykiai vidurinėje”, veikėjo X studentiškos vakaronės”. Ir tokie vaizdeliai iškapstomi…Ohoho… Staiga sužinome jog to veikėjo visų draugai „mafijozai“, visų praeitis tamsi kaip bedugnė, visi vagys, plėšikai, moterys buvusios striptižo šokėjos ar nuolatos girtos diskotekų lankytojos… Vaizdelis žiaurokas.
Tačiau kas būtų jei pažiūrėtume iš kitos pusės? Sakykime aš. Paprasta lietuvaitė, niekuo neįtakinga, niekuo nesvarbi. Bent jau šiuo metu. Gyvenu normalų gyvenimą, dirbu, keliauju, linksminausi. Ir štai vieną dieną gal tapsiu garsia verslinke. Ką apie mane tuomet iškapstys žurnalistai? Pagalvokime. Esu buvusi keliuose studentiškuose vakarėliuose kur pažinojau tik kas 10-ą studentą ir ten kokie 2 buvo kalėję asmenys. Taigi aš linksminausi su buvusiais kaliniais! Yra viena fotografija kur akivaizdžiai linksma su drauge „reklamuojame“ butelius Keglevičiaus. Hmm, alkoholikė! О tai kad gyvenu su kambarioke? Ne tos orientacijos? Ir kiekvienas turime tokių nuotraukų, video, gyvenimo faktų, kurių, kaip sakoma, neišgėręs ir nebuvęs tuo metu vietoje nesuprasi. Faktai išimti iš konteksto savaime išsikreipia. Ir įvairios interpretacijos dažnai būna į lankas.
Ką visa tai rodo? Ogi tai kad nė vienas nesame šventas kai mūsų gyvenimas tampa viešas. Visi suranda tavo gimines su kuriais nesi nė karto gyvenime susitikęs, tačiau dėl kurių dabar tau visi grūmoja, nes gali pažeisti viešuosius interesus. Visi prisimena tavo pirmąja meilę ir pirmą bučinį darželyje. O kur dar vaikystės išdaigas, tas skanios pavogtos kaimyno braškės, tas automobilio langas kurį iškūlei žaidžiant krepšinį… Et, visai tai atrodo toks linksmas gyvenimas kol jo nepradeda narstyti žurnalistai ir pletkų bobutės.
