Kuomet žmogus patenka į seimą, į mūsų popkultūros viršunę ar tiesiog išeina į viešumą kokiame nors realybės šou, neilgai trukus galima jau sėsti prie televizijos ir žiūrėti kaip po to žmogaus apatinių stalčių naršo visi kas netingi – ta prasme žurnalistai, publicistinių laidų rengėjai ir svarbiausia – pletkų bobutės. Ir išnaršo gerai. Kiekvienas susitikimas, kiekvienas šešėlis fotografijoje, kiekvienas tyčinis ar netyčinis prisilietimas yra dedamas po padidinamuoju stiklu ir viešai nagrinėjamas atskirose laidose. Gaunasi kaip koks mini serialas – “veikėjo X išdaigos darželyje”, „veikėjas X ir jo meilės nuotykiai vidurinėje”, veikėjo X studentiškos vakaronės”. Ir tokie vaizdeliai iškapstomi…Ohoho… Staiga sužinome jog to veikėjo visų draugai „mafijozai“, visų praeitis tamsi kaip bedugnė, visi vagys, plėšikai, moterys buvusios striptižo šokėjos ar nuolatos girtos diskotekų lankytojos… Vaizdelis žiaurokas.
Tačiau kas būtų jei pažiūrėtume iš kitos pusės? Sakykime aš. Paprasta lietuvaitė, niekuo neįtakinga, niekuo nesvarbi. Bent jau šiuo metu. Gyvenu normalų gyvenimą, dirbu, keliauju, linksminausi. Ir štai vieną dieną gal tapsiu garsia verslinke. Ką apie mane tuomet iškapstys žurnalistai? Pagalvokime. Esu buvusi keliuose studentiškuose vakarėliuose kur pažinojau tik kas 10-ą studentą ir ten kokie 2 buvo kalėję asmenys. Taigi aš linksminausi su buvusiais kaliniais! Yra viena fotografija kur akivaizdžiai linksma su drauge „reklamuojame“ butelius Keglevičiaus. Hmm, alkoholikė! О tai kad gyvenu su kambarioke? Ne tos orientacijos? Ir kiekvienas turime tokių nuotraukų, video, gyvenimo faktų, kurių, kaip sakoma, neišgėręs ir nebuvęs tuo metu vietoje nesuprasi. Faktai išimti iš konteksto savaime išsikreipia. Ir įvairios interpretacijos dažnai būna į lankas.
Ką visa tai rodo? Ogi tai kad nė vienas nesame šventas kai mūsų gyvenimas tampa viešas. Visi suranda tavo gimines su kuriais nesi nė karto gyvenime susitikęs, tačiau dėl kurių dabar tau visi grūmoja, nes gali pažeisti viešuosius interesus. Visi prisimena tavo pirmąja meilę ir pirmą bučinį darželyje. O kur dar vaikystės išdaigas, tas skanios pavogtos kaimyno braškės, tas automobilio langas kurį iškūlei žaidžiant krepšinį… Et, visai tai atrodo toks linksmas gyvenimas kol jo nepradeda narstyti žurnalistai ir pletkų bobutės.
Nesąmonė. Visi tie faktai, tiek geri, tiek blogi yra ne kas kita kaip savireklama. Ir nors paprastam žmogui tai neatrodo normalu, tačiau taip gyvena tipo LT žvaigždės.
Jei nenorėsi išviešinti vieno ar kito fakto niekas ir nesužinos.
Iš dalies sutinku, bet yra asmenybių kurie nieko nepasakoja (pvz. jau mirę žmonės), bet apie jų gyvenimą yra traukiama info iš aplinkinių, giminių, darželio draugų. Neprisimenu kokia buvo laida ir apie ką, bet gerai prisimenu tą momentą kai žurnalistė tarė „o dabar pakalbinsime pono X darželio laikų meilę”.
O apie pop žvaigždes, kurios kalba apie tai su kuo miegojo ir kokius apatinius dėvi, tai nėra ir ką kalbėti. Tai aišku savireklama. Juk Lietuvoje kur visi iš rūsio eina į Euroviziją karjeros balsu ir muzikine klausa ar vaidyba nepadarysi…
Įdomiai, bet iš dalies juk neįlys pas tave į namus ir neieškos įrodymų, ar tiesiog kokių detalių kurias galima būtų aprašyti ? Žurnalistai rašo tik tai ką pamato, ir išsaugo garso ar video formatu. Galbūt Lietuvoje dar ir apie tai ką išgirsta iš kitų. Bet logiškai pagalvojus, kaip gali rašyti tai, dėl ko nesi tikras?
Nes to reikia žmonėms. Jiems patinka, kai pateikiami pusiau tikri faktai, liudininkų ale buvusių to asmens aplinkoje – eks klasiokė ir panašiai, kurių akivaizdoje „demaskuojamas” tikrasis aptariamo žmogaus portretas.
Jei norės sudirbti, nereikės nei senų nuotraukų. Tol kiš mikrofoną į dantis, kol neiškęsi kaip varžoma tavo asmeninė erdvė ir nustumsi. Tada apkaltins, kad užpuolei žurnalistą ir sugadinai tūkstančius kainuojančią aparatūrą. Stūmimo vaizdą rodys sulėtintai, kad žiūrovai spėtų įsiminti, kokia tu bloga. Jau nekalbu apie tokius fintus, kai paklausia vieno klausimo, o paskui prie atsakymo prideda kitą jau pritaikytą kompromitacijai klausimą. Pavyzdžiui už duoda klausimą „kur norėtumėte emigruoti?” atsakote – „į Ameriką!”, visk1 sumontuoja ir kiek pakeičia klausimą:
– Kur turėjote nuvežti šią bombą?
– Į Ameriką!
štai jūs ir teroristai… 😉
Mariau, labai taiklios mintys! Jei tik norės prikibti – tai tikrai prikibs, surežisuos.