Po Karolio ir dar kelių blogerių pasisakymus/pamąstymus apie „paskutinius“ įrašus ir blogerių mirtis(tfu tfu tfu – beldžiam į medį) man žodis „paskutinis“ kažkodėl tapo juokingas.

Taigi šiandien yra paskutinė oficiali mano atostogų diena. Pirmadienį reikės sugrįžti į darbą, o ir mokslai taip pat vėl prasidės. Vienas iš mano šefų mane „nudžiugino“, jog visą savaitę nesirodys darbe. Taigi man teks dirbti už du. Žadėjo moralinį palaikymą, tik įdomu ar į moralinį palaikymą įeitų nusiskundimų išklausymas 6 val ryto?… Velniukas… bet, kad žinotų kaip rizikuoja… Juk man gali patikti dirbti jo darbą ir paskui aš galiu užsinorėti užimti jo poziciją. Nors… man ir taip šiuo metu darbų užtenka, tad gal nesiveršiu labiau į valdžią nei esu įsiveržusi dabar.

Darbas… Turėjau net tris savaites laiko pailsėti nuo darbinio streso ir intrigų. O ten šito daug. Darbo tempas kartais velniškas, o būna dienų kad nėra ką veikti, bet iš inercijos negali sustoti ir bandai prisigalvoti kažkokio darbo… Kaip voverė rate. Taip ir virstama darboholikais…