– Kada buvai prie jūros?
– Prieš kokius … keturis metus.
Atrodytų keista, bet tokį atsakymą naturalu sulaukti iš klaipėdiečio, kuriam iki jūros 10-15 min miesto autobusu. “Kuo arčiau jūros, tuo rečiau prie jūros nuvyksti“ – patys pripažįsta, jog toks paradoksas egzistuoja.

O aš, matyt dar neitin įsijautusi į klaipėdietės vaidmenį vis nuvykstu prie jūros. Net ir žiemą. Vienas mėgstamiausių užsiėmimų yra žygiai pajūriu. Nuvažiuoji iki Girulių, o tada pėstute iki molo. Kadangi šlapiu smėliu žiemą klampoti neitin malonu, renkamės medinius kopų takelius. Poros valandų žygis praskaidrina nuotaiką, prisotina organizmą ir smegenis gryno oro.

Šiandien rinkomės truputėlį kitokį maršrutą. Nuvažiavome iki Girulių ir pasukome link Karklės, nes norėjome pamatyti Olando kepurę. Pusantros valandos pirmyn, pusantros atgal. Atstumas nuo Girulių lik Olando kepurės yra 2km. Geros trys valandos malonaus vėjo, šiaušiančio plaukus, bangų ošimo plaunančio smegeninę nuo savaitės darbų.

Ėjimas šia pajūrio dalimi buvo kitoks nei mūsų įprastas maršrutas Giruliai –molas. Tai ne paplūdimys su gražiu smėliu, o tarpais purvinas, primėtytas šiukšlių pakrantės ruožas. Pakeliui radome batą, kelnaites ir kepurę. Jau nekalbu apie butelius, virves, žvejų tinklus ir nulaužytas šakas. Tarpais pasivaidena kažkokie seni kariniai bunkeriai. Ir daug daug akmenų. Mažų akmenukų pakrantėje ir didelių riedulių jūroje. Vasarai jau sudarytas planas – eisime tais akmenukais – bus geras masažas pėdoms ir vaidinsime undines ant riedulių. 🙂

Pati Olando kepurė, kaip teigia wikipedia yra 24,4m aukščio. Nemažas skardis. Ir atrodo grėsmingai. Kai pagalvoji jie dabar palytų ir susidarytų nuošliauža tai tikrai ne pyragai būtų tiems skardžio apačioj.