Šiandien viskas kažkodėl sukosi aplink vyrus. Dar ketvirtadienio vėlų vakarą vienas programuotojų pareiškė: „ryt manęs nebus, ženijuos, ten viska”… Suprise! Ot tie vyrai, slepia iki paskutinės minutės 🙂 Bet visgi sveikinam! Žinau, kad skaitysi, Justai, braukiam ašarą dėl iš rinkos iškritusio vyro programuotojo darboholiko… O kito programuotojo gimtadienis, nors ir teigė jog nešvęs, bet sąžinė neleido trukdyt. Žodžiu, penktadienis be programuotojų. Nieko, sveika kartais.
Visgi penktadienio vinis tapo gaisro sirena. Ofise du vyrai, aš ir įkyriai kas penkias minutes įsijungianti gaisro sirena. Be priežasties – gaisro tikrai nebuvo. Ir spėkit ką mūsų vyrukai padarė? Ogi smagiai atsisveikino ir paliko mane vieną! O tereikėjo palipti ant kėdės, ištraukti vieną laidelį, kad nutiltų, kol prisikviesim kokį specialistą. Spėkit kas tai padarė? Tikrai ne tie kur smagiai per lietų bėgo link mašinų važiuot namo 🙂
Viename anekdotų mergina klausia ant sofos išsidrėbusio vaikino: „ir kodėl aš su tavimi gyvenu?”. Vaikinas atsako: „nes stiklainių atsisukti pati nemoki!”. Na dėl to problemų man nėra. Tikrai nereikia vaikino, kad atsuktų stiklainį, įkaltų vinį, ar įsuktų elektros lemputę. Na man reikalingas būtų nebent kad užmuštų vorą vonios kampe, būtų prie ko pasišildyti kojas naktį ir parneštų algą namo 🙂
