Šiandien autobusų stotyje pamačiau pažįstamą iš universiteto. Priėjau, pasisveikinau. O ji žiūri į mane klapsinčiomis akelėmis. Monika? Taip. Nu galvoju tiek kartu kavos gėr4m ir paskaitose kartu sėdėjom, o dabar neatpažįsti manęs… Visgi po minutės paaiškėjo jog čia ne ta Monika. Bet panašumas stulbinantis. O ir vardas tas pats… Paskui dar tuo pačiu autobusu važiavome tai akies krašteliu nužvelgdavau: juk ji ir plaukus taip pat segasi, ir ūgis toks pat, ir aprangos stilius toks pat. Tik gal dažosi mažiau.
Prisimenu vieną rytą keli draugai brūkštelėjo sms, kad mane užfiksavo 15min ir laimėjau knygą. Atsiverčiu laikraštį ir net pati akimirkai šypteliu. Bet jau po sekundės suvokiu jog nuotraukoje ne aš. Juk aš neturiu tokios striukės…
Pirmame kurse turėjau kambariokę iš Biržų. Pašėlusi garbanė. Vėliau išvyko į Angliją. Po dviejų metų Šiaulių traukinių stotyje matau ją su grupele žmonių. Galvoju, ji – ne ji? Logiškai suvokiu jog čia nelabai gali būti ji, bet panašumas stulbinantis. Po savaitės gatvėje sutinku savo sesutę einančia su ja. Paaiškėjo, jog tai kita mergina, bet kai „apžiūrėjau“ iš arčiau – panašumas ryškus. Net charakteris panašus. Dabar ji mano sesutės kambariokė.
Gerai pavarsčius smegenų kerteles gal ir daugiau prisiminčiau tokių atvejų. O jums teko sutikti savo antrininką ar kito gerai pažįstamo žmogaus antrininką? Įdomu koks jausmas kai prieina ir pradeda kalbėti kaip su kitu žmogumi.
