Į šį klausimą pirmą kartą bandžiau atsakyti prieš šešerius metus, besiruošdama 10 klasės lietuvių kalbos įskaitai. Prisimenu klausinėjau visų protingų suaugusiųjų, bet vienareikšmio atsakymo taip ir negavau… O štai toks rašinukas buvo sukurptas tada, prieš šešerius metus:
Ar mokslas daro žmogų laimingesnį?
Šis klausimas atrodo prašo vienareikšmio atsakymo: taip arba ne. Tačiau,deja, nei taip, nei ne atsakyti negalime. Tik galbūt galime pasvarstyti, kodėl mokslas daro žmogų laimingesnį, ar priešingai- nelaimingesnį.Kažkada žmonės gyveno uolose, iš sumedžiotų žvėrių kailių pasiūtose palapinėse, mito tuo, ką sumedžiodavo ar tuo ką duodavo motina gamta. Dabar daugelis gyvename didžiuliuose daugiaaukščiuose arba prabangiuose nuosavuose namuose, nesukame galvos dėl tokių niekų, kaip -ką valgyti pusryčiams, ką apsirengti, arba kaip nusigauti iki kito miesto. Taigi dabartinis ir gyvenimas prieš daugelį metų skiriasi kaip diena nuo nakties. Ir kam turime būti už tai dėkingi? Ogi tiems patiems žmonėms. Kažkada jie pradėjo naudoti ugnį kaip šilumos šaltinį, medį kaip statybinę medžiagą, kailius, odą kaip aprangą. Tuometinių akmens amžiaus žmonių, atradusių kažką naujo, palengvinančio jų buitį ir gyvenimą negalime vadinti mokslininkais, jie buvo tiesiog šiek tiek drąsesni, protingesni, sumanesni už aplinkinius ir gyvenę ne tik tam kad išgyventų patys, o kad išvestų savo gentį, tautą į šviesą, geresnį gyvenimą. Kartais juos vadindavo šamanais ar žyniais. Bėgant metams jie buvo vadinami įvairiausiai: pamišėliais, raganiais ir dabar mokslininkais. Tačiau bėgant metams, priešingai nei jų vadinimas nesikeitė jų tikslas-atrasti gyvybes ir jaunystės eliksyrą, turto formulę, laimės ir džiaugsmo šaltinį. Deja, jiems iki šiol tai nepavyko. Tačiau tai nepraėjo ir be pėdsakų. Bandydami atrasti, sukurti vieną, jie padarydavo visai ką kitą, bet kartais naudingą atradimą. Kaip yra pasakęs Edisonas „Aš nesusimoviau, aš radau 10 tūkstančių būdų, kurie neveikia“. O išradimų būta įvairių: pradedant geležies išlydimu, parako panaudojimu, kanalizacijos sukonstravimu, baigiant garlaivio sukūrimu. Na, o kai mokslininkai nusivylė nesukūrę nieko panašaus į gyvybės ir jaunystės eliksyrą, jie pradėjo realiai žvelgti į gyvenimą ir kurti tai, kas buvo tikrai naudinga žmonėms. O tokiu perversmu laikoma XVIIIa. pabaiga. Tuomet kaip perkūnas iš giedro dangaus pasipylė išradimai: išrandama verpimo, audimo garo mašina, skiepai, narkozė, pastatomas pirmasis garlaivis, garvežys, nutiesiama geležinkelio linija, požeminis geležinkelis. Net sunku įsivaizduoti, kokiu greičiu vyko pasikeitimai. Vienas po kito pramonėje buvo įdiegiami nauji technikos išradimai, virš miestų bei naujų gyvenviečių iškilo fabrikų kaminai, per keliasdešimt metų įvyko transporto revoliucija. Europos šalis bei JAV išraižė geležinkeliai, buvo tiesiamos, gilinamos upių vagos, jos sujungiamos kanalais, kuriais plaukioja jau ne lėti buriniai, bet patogesni, greitesni garlaiviai. Šie pasikeitimai pakeitė žmonių gyvenimo sąlygas ir gyvenimo būdą. Vis daugiau kaimo žmonių traukė į miestus, ieškodami pragyvenimo šaltinio, ieškodami darbo. Miestai sparčiai augo. Jų gyventojams aprūpinti reikėjo kaskart vis daugiau maisto produktų, pramonės prekių, tad plėtėsi rinkos santykiai. Darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygos buvo nepaprastai sunkios. Todėl jie ėmė kovoti už savo teises. Kuo labiau vystėsi ekonomika, tuo europiečiai ėmė gyventi geriau. Buvo statomi geresni, patogesni namai, sparčiai keitėsi mada, neturtingesni žmonės žvalgėsi į geriau gyvenančius ir norėjo bent iš dalies perimti jų gyvenimo būdą, pamėgdžioti elgesį, aprangą. Žodžiu, pažangos radosi vis daugiau.
Na, o dabar jau XXI amžius. Turime beveik viską, ką prieš amžių buvo aprašę geriausi fantastai ir kas atrodė neįmanoma. Tai ir televizorius, nuotolinio valdymo pulteliu, muzikos centras, mobilus telefonas, skalbimo mašina, indų plovimo mašina, robotai, robotai-gyvūnėliai, kompiuteris, padedantis neiškeliant kojos iš namų ir apsipirkti, ir pabūti koncerte, ir pabendrauti su žmonėmis iš įvairiausių pasaulio kampelių. Tačiau tai tik smulkmenos, palyginti su tuo, ką žmonija pasiekė apskritai. O mes pasiekėme jau nemažai: nuskraidinome žmogų į mėnulį, paleidome į orbitą begalę dirbtinių Žemės palydovų, išmokome atlikti sudėtingas operacijas, tokias kaip plaučių, inkstų, netgi širdies persodinimo, klonavome gyvūnus, ruošiamės klonuoti žmogų, sukūrėme branduolinį, biologinį ginklą. STOP. Štai čia ir prasideda mokslo atradimai tikrai nedarantys žmogaus laimingo. Koks malonumas žinoti, kad kažkas, kažkur ruošiasi klonuoti žmogų, o gal kokia slapta blogiečių organizacija jau klonuoja Hitlerį ar Osamą bin Ladeną. O kas jei amerikiečiai ar rusai su kuo nors susipyks ir pradės branduolinį karą? Tuomet visa Žemė taptų negyvenama dykuma. Galbūt šie atradimai ir nėra blogi, tačiau jie naudojami blogiems tikslams, taigi ir laikomi blogais. Mokslui ribų nėra . Mokslininkai ne tokie žmonės, kurie sustotų ties pirmąja nesėkme. Galbūt po daugelio metų galėsime skraidyti po kosmosą, apsigyventi kitose planetose, o gal Žemė bus tik plika dykynė-be šviesos ir gyvybės. Ir tai priklauso nuo mokslininkų, arba nuo mūsų, jei ketinate tapti mokslininkais…
—
Ištaisytos tik kelios gramatinės klaidos ir pridėtas sakinys aie Edisoną. Visa kita tuometinės dešimtokės mintys.
Beje, pagooglinus aptikau šį savo rašinį keliuose referatų tinklalapiuose pristatytus kitų žmonių kaip jų parašytą darbą. Gaila, kad tas tiklalapis kur paskelbiau pati dar tada seniai seniai jau neveikia. Keistas jausmas žinoti, jog tai tavo darbas, bet negalėti to įrodyti. O gal reiktų džiaugtis – juk faktas, jog nuopelną už rašinį bando prisiimti kiti, reiškia jog jis netoks jau ir blogas?
