„Nuveikti kažką naujo“ – ko gero galės būti mano šių metų moto. Įdomiai gyvenimas klojasi šiuo metu, bet nesiplėčiant noriu prisiminti ir užfiksuoti balandžio 12-osos įvykį – mano pirmąjį oficialų pėsčiųjų žygį. Dalyvavau žygyje „Kęstutėnai“ skirtame atminti Virtukų kautynes, įvykusias 1945 m. liepos 22 d Virtukų miške, šalia Lyduvėnų. Bet apie viską iš pradžių.
Įkvėpimas
Vaikščioti mėgstu, ir kaip nekartą esu sakiusi “duok man kavos ir paleisk šalia upės – būsiu užimta visą dieną bevaikščiodama”. O pažintis su žmogumi, kuris yra ne kartą dalyvavęs pėsčiųjų žygiuose tapo lemtinga – sausio mėnesį pirmą kartą išgirdau, kad tokie žygiai egzistuoja, išgirdau pasakojimus kaip “kartą pabandęs negali sustoti” ir suklusau – skambėjo išties įdomiai. Pradėjau domėtis pati, “užlaikinau” kelis FB puslapius, kuriuose dalinamasi informacija apie vykstančius žygius ir laukiau to, į kurį ryžčiausi eiti. Ir sulaukiau – prieš du mėnesius pasirodžiusi informacija apie Kęstutėnų žygį sudomino iškart.
Registruotis dvejojau, nes pradžioje buvo nurodyta tik 32km atstumas. Suvokiau, jog mano lengvi pasivaikščiojimai tikrai neprilygsta 32 km. Tačiau sulaukusi informacijos papildymo, kad bus 21 km trasa užsiregistravau ir iškart visiems paskelbiau – čia toks saugiklis, jei kartais pabijočiau, žinau, jog negalėčiau sprukti 🙂
Pasiruošimas
Suvokiau, jog nesvarbu kas, bet žygyje svarbiausi batai. Išbandžiau savo senus turimus ilgesniais aulais kedus. Po 17 km bandomojo žygio kulnai nuėjo pūslėmis. Blogai. Pirkau naujus likus dviem savaitėms iki žygio. Rizika, bet pasiteisino – pranešiojau per kitus pasivaikščiojimus ir jaučiausi lyg šimtmetį juos turiu ir viskas ok. Bet atsargumo dėlei į kuprinę įsimečiau ir lengvus sportinukus, kuriais einu į sporto klubą. Žinoma, kuprinėje netrūko ir pleistriukų, ir vaistų nuo skausmo 🙂
Žygis
Kadangi skelbta, jog išankstinės registracijos metu užsiregistravo virš 800 žmonių, pagalvojau, jog geriau nevėluoti ir paskui stovėti eilėje, tad iš Šiaulių išvažiavau anksti – 7 ryto. Prigriebiau vieną vaikinuką iš Rėkyvos ir pasiplepėdami prieš 8 ryto pasiekėme Lyduvėnus. Teritorijoje stovėjo 15 mašinų – net išsižiojau, tai kur tie 800 žmonių??? 😀 Bet netrukus teritorija pradėjo pildytis ir prasidėjo linksmas šurmulys. Žmonių buvo išties daug – virš 1000. O laukimas iki starto neprailgo – apžiūrėjau Lyduvėnų tiltą(ilgiausias (599 m) ir aukščiausias (42 m) Lietuvos tiltas), pastovėjau eilėje prie šiuolaikiško lauko tualeto, pasižvalgiau į atvykstančius žmones, apžiūrėjau medalius ir štai žygio startas.
Kadangi stovėjau arčiau išėjimo, pajudėjau su pirmaisiais žygeiviais. Tačiau netrukus likau per viduriuką – lenkė visi jaunieji kareiviukai – tik ir mačiau vėliavas su (kuopų?)numeriais – 41, 42, 45. Trasa iki pirmojo kontrolinio punkto buvo man įprasta. Nusistačiau tempą ir žygiavau, tarpais žvalgymąsi po gražias apylinkes sudrumsdavo vienas kitas persimetimas frazėmis su šalia einančiais, bet šiaip buvo ramu. Vienintelė įdomesnė atkarpos dalis 6% įkalnė už Padubysio. Tačiau įdomybės dar laukė 🙂
Pirmame kontroliniame punkte neužtrukau – tik atsižymėjau ir pasukau link Virtukų miško. O ten jau pasitiko pirmosios „purvo vonios“. Iš pradžių striksėjau ieškodama sausesnio praėjimo, vėliau įsmigusi visu batu į vandenį mečiau tą užsiėmimą. Visgi stengiausi pernelyg nerizikuoti, ypač išgirdusi, jog kolega paliko batą “pelkėje” 🙂 Tas braidymas po purvą ir vandenį buvo įdomiausia viso žygio dalis, sukėlusi daugiausia juoko ir suartinusi visus šalia esančius žygeivius.
Antrasis kontrolinis punktas vaišino pietumis – kareiviška koše ir saldžia arbata. Kareivišką košę valgiau pirmą kart ir… man patiko! O arbata priminė mokyklą – toks pat įsimintinas arbatos skonis kaip per mokyklos pietus. Truputį pasistiprinę tęsėme žygį. Laukė dar viena “pelkės” atkarpa ir žygis atgal į miestelį. Nepilnai penkios valandos prabėgo kaip akimirka. Stovėjau lauke su diplomu ir medaliu rankoje ir buvo toks nepakartojamas jausmas – wow, aš tai padariau! Viena. Pirmą kartą. Įveikiau! Šypsena dėl to neblėsta dar ir šiandien.
Nors tarpais einant viena jaučiausi vieniša, bet tokių kaip aš buvo ir daugiau – ar atsilikę, ar atsiplėšę nuo draugų, susižeidę(pagarba merginai, kuri įveikė žygį lūžusiu pirštu) ar sąmoningai ėję vieni. Po žygio išties įvertinau, jog pasielgiau teisingai pirmą kartą eidama viena. Tai leido man pajusti savo tempą, nusistatyti kaip eiti, labiau reaguoti į aplinką, o ne veltis į pokalbį ir taikytis prie kitų žmonių greičio. Su patyrusiu ėjiku būčiau mirusi. Dabar net nelabai galiu skųstis, kad ką nors skauda. Tiesiog kaip po geros mankštelės išsijudinusi 🙂 Tačiau kitą kart jau mielai jungsiuosi prie kokios nors komandos.
Pamokos kitam kartui:
- Galima ir nevykti taip anksti, organizatoriai greitai sukasi, tad pusvalanduką pamiegoti ilgiau galima.
- Pavasariniams žygiams reikės nusipirkti ilgaaulius botus. Nusižiūrėjau pas vieną žygeivę ale sportinius botukus. Šaunus reikalas, reikės paieškoti tokių.
Ir taip, kadangi galvoju apie ateitį, pėsčiųjų žygių mėgstamas posakis “vienkartinis pabandymas iššaukia priklausomybę” pasitvirtino –laukiu kito žygio 🙂
Kelios mano foto iš žygio čia.
Kitų žygeivių foto galima rasti čia.
Video užfiksuotas klampojimas po pelkes čia.
