Turėjau subręsti dideliems miestams. Kadaise net iš Vilniaus pabėgau iš dalies dėl to, jog jaučiausi tarsi atsistojusi po milžinišku, triukšmingu kriokliu, neleidžiančiu man kvėpuoti. Vėliau mažais žingsneliais vis drąsiau žengiau nemiegančių didmiesčių gatvėmis, lipau į aukščiausius pastatus pasigėrėti dangoraižiais nuklota panorama, pradėjau pasitikėti savo jėgomis skaitant žemėlapius ar metro schemas.

Kaip sakoma, viskam ateina savas laikas. Dideli miestai nebegąsdina, jų aštriame charakteryje net pastebiu jaukumo ir švelnumo ženklus.

Ir visgi, širdis labiausiai atsigauna atradus vietas, kuriose aplink žaluma, vėjas kedena žiedlapius, o išpuoselėti takai tarsi kviečia vaikščioti, žvalgytis ir ilsėtis. Parkai, sodai, krantinės – kiekvienas miestas turi savo slaptą vietelę tokiems ramybės ieškotojams kaip aš. Ir Londonas šios kelionės metu mane supažindino su Kew Gardens.

Galėčiau pažerti skaičius, kiek ten kokių augalų auginama(>30tūkst), kokią didelę augalų sėklų kolekciją jie ten sukaupę(~7 mln), kiek hektarų užima visas sodas (121 ha) ar kokie karališki asmenys čia yra gyvenę ar prisidėję prie sodo kūrimo(Henry VII, Mary Tudor, George III ir t.t.). Tačiau skaičiai ir faktai niekada nepapasakoja svarbiausio – to, kaip atsipalaiduoja kūnas, kaip išsivalo mintys ir nušvinta akys tiesiog leidžiant dieną be maršruto klaidžiojant karalius menančiais takeliais.

Birželio vidurys – pats rožių žydėjimo metas. O kokie karaliai nemėgsta rožių? Tad kaip ir priklauso save gerbiančiam ir svečius viliojančiam sodui, čia didžiulė erdvė skirta rožynams. Pačios įvairiausios rūšys, maži ir dideli žiedai, balti, raudoni ir geltoni žiedlapiai, lengvas gėlių aromatas. Mačiau ne vieną, kuris nutraukė selfių seriją ir tiesiog prisėdo ant minkštos žolės su įsmeigtu žvilgsniu į šį grožį.

Kaip šiuo metu visi sukritę į rožynus, taip atvykus kitu sezonu galima stebėtis rododendrų giraite, tulpių žydėjimu, o žiemos sode amžina žaluma ir stulbinanti kaktusų pieva.

Kaktusai ir sukulentai… štai čia tai visai atskira kalba. Nežinau kas man yra, bet sunkiai numarinami augalai yra mano silpnybė. Iš serijos išėjo Žavinta į Ermitažą dažų – grįžo su trim kaktusais…. dažus pamiršo… Tikrai yra taip buvę. Ir nors tikrai negaliu girtis didele kaktusų bei sukulentų kolekcija, tačiau silpnybė pasireiškia ir nesugebant išsikrapštyti iš spygliuotiems žaliesiems skirtų žiemos sodų.

O štai mėgstantiems rodyti pirštu ir sakyti „ir mes Lietuvoj tokį turim”, tokia galimybė atsiranda ties medžių lajų taku. Tikrai kaip Lietuvoje. Tik… mažesnis. 1:0 Anykščių lajų tako naudai!

Sode galima leisti visą dieną, o grįžus kita kartą vėl rasti neaplankytų kampelių, neišmintų takų. Tad tai vieta į kurią galima grįžti vėl ir vėl.