Kuomet nuvykstu į svetimą šalį, gana greit įvertinu „ai, čia viskas panašiai kaip namie“ arba „wow, čia kažkas nepatikėto“. Ir Stokholme mane pasitiko tikras wow. Pirmas kartas Skandinavijos mieste (šiaip mačiau reklamos stendus, kur Stokholmas prisistato Skandinavijos sostine) leido suprasti, kodėl Švedija dažnai linksniuojama kaip gerasis pavyzdys, kaip reikia gyventi. Žinoma, ir čia yra kliurkų, bet kur jų nebūna? Todėl dabar pasidalinsiu tais trumpais padrikais pastebėjimais, kurie man pasirodė svarbūs ir kurie geriausiai įsirėžė įspūdžių gausoje.
Atsiskaitymas
Nors važiuodama perskaičiau patarimus pasikeisti šiek tiek kronų, tačiau dar kartą važiuodama aš jų tikrai neimčiau. Visai. Visur visur galima atsiskaityti kortele. Daug kur, jei neturi lygios sumos, net negali sumokėti grynais. Mokamas tualetas 5-10 kronų ir už tą patį daug kur gali sumokėt kortele (mačiau kaip tai darė žmonės). Kadangi buvau pasiėmusi kronų, tai norėjau ir išleisti, bet nepavyko…
Jokių lietuvių
Lėktuvas į Skavstą buvo pilnas lietuvių, rusų ir maža dalis įvairių tautų atstovų. Tačiau vos tik lėktuvas nusileido, jie visi dingo. Per kelias dienas Stokholme vos du kartus girdėjau kalbant rusiškai, o lietuviškai išgirdau tik vėl sugrįžus į oro uostą. Netgi vaikštant mieste ir žvalgantis į mašinų nr, nedaug mačiau užsienietiškų, o iš artimesnių tik du latviškus. Kol kas kelionių metu visada sutikdavau tautiečių, o Stokholme jų nė vieno.
Kur varškė?
Šalia mano laikinų namų buvo Coop ir Lidl, tad čia ir apsipirkdavau. Parduotuvės nemažos, radau visko, ko sugalvojau, išskyrus… varškę. Pirmiausia pagalvojau, jog tiesiog kitokia pakuotė ir pradėjau žvalgytis pagal pavadinimus. Apsidžiaugiau radusi cottage cheese, bet džiaugiausi tik kol grįžau namo. Pasirodo tai grūdėta varškė. Pasigooglinau, pasirodo varškės neradimo problema egzistuoja nuo interneto atsiradimo ir lietuvių ekonominės migracijos pradžios. Supermamos siūlo ieškoti Kvarg Lidle, bet nežinau, tai ką aš nusipirkau Kvarg pavadinimu buvo trinta varškės piure ir mano standartais tai ne tai ko ieškojau. Kitiems eksperimentams laiko neturėjau, gal ir būčiau radus, bet kol kas patikėsiu supermamytėmis, jog su varške čia sunku.
Ok, o vandens irgi nėra?
Kadangi man per dieną priklauso išgerti nuo 2 iki 3 litrų skysčių (daugiausia vandens pavidalu), visada su savim turiu gertuvę ir mėgstu ją pildyti ne vandeniu iš krano, o pirktiniu negazuotu mineraliniu (aga, reklamos auka). Ir štai čia susiduriu su tuo, kad parduotuvėse vien gazuoti įvairių skonių, o negazuoto vos viena rūšis. Lidle visai neradau negazuoto. Žodžiu, ne kažką. Kita vertus, stokholmiečiai giriasi, jog jų geriamasis vanduo iš krano yra super duper, o ir reklamos kampanijos ne taip agresyviai kiša vandenį plastike, tad ir lentynos tuščios.
Alkoholis
Esu iš tų, pas kuriuos greičiau baigsis alaus galiojimas, nei jis bus išgertas, o kada paskutinį kart ragavau ką su laipsniais, galiu sunkiai atsiminti. Tačiau kelionėje visada noriu išbandyti kokį vietinį alų, sidrą ar alkoholinį kokteilį. Todėl mane gerokai nustebino tai, jog parduotuvėse vien nealkoholinis alus, kokteliai iki 1 laipsnio ir vos kelios rūšys alaus irgi su lietuvio akiai minimaliu laipsnių kiekiu. Vėliau sužinojau, jog Švedijoje alkoholis parduodamos tik specialiose valstybinėse alkoholio parduotuvėse (taip, kaip valstiečiai pas mus siūlo padaryti). Ir tos parduotuvės, bent jau man pasitaikė matyti, dažniausiai tuščios… Tad pasistengiau neišsišokti ir nusipirkau du nealkoholinius sidro buteliukus. Teisingiau tikriausiai būtų sakyti, įsigijau limonado mandru pavadinimu.
Puikus susisiekimas
Metro, autobusai, tramvajai, keltai. Išbandžiau visus. Planuoti kelionę po Stokholmą viešuoju transportu labai paprasta. Manau taip galvoja ir vietiniai, kurie labiau naudoja viešąjį transportą nei nuosavus automobilius. Kalbant apie automobilius, susidariau įspūdį, jog parkavimo problemų čia nėra. Gyvenamųjų namų kvartaluose kaip mūsų Pietiniame ar Vilniaus Fabijoniškėse, namai turi požeminius garažus, o šalia namų aikštelėse visada yra vietos. Keista turint omenyje miesto dydį. Daug žmonių važinėja dviračiais, naudoja elektrinius paspirtukus. Matyt ir poreikio automobiliams nėra.
Žiūrint į stokholmiečius norisi pradėti sportuoti
Bėga, važiuoja dviračiu, tursena su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Su sportine apranga, ausinuku ir šypsena. Išėjus į miestą vakare atrodo, jog patenki į vieną didelę sporto aikštelę. Net norisi prisijungti. Žinoma, ten ir galimybės tam yra. Gyvenau šalia kanalo, o aplink jį visą įrengti mediniai pasivaikščiojimo takai taip ir laukiantys kada kas jais prasibėgs. Iš kitos pusės, greito maisto restoranai irgi ne tušti, tad sudegintos kalorijos greitai sugrįžta atgal 🙂
Švarūs automobiliai
Ta prasme, pamatyti automobilį, ant kurio galėtum išpaišyti „nuprausk mane“, man nepasisekė. Visi tokie švarutėliai, tarsi iš salono pabėgę pusvalandžiui. Čia rimtai. Gana netikėta ir malonu akiai 🙂
Skandinaviškas funkcionalumas
Stokholmas išsidėstęs ant 14 įvairaus dydžio salų. Tai milžiniškas miestas gyventojų skaičiumi, tačiau vietos čia nėra itin daug. Todėl apgyvendinti daug žmonių turėtų būti sudėtinga ir su Lietuvos valdininkais miestas greičiausiai būtų buvęs pilkų namų džiunglės. Tačiau čia viskas funkcionalu ir kiekvienas centimetras išnaudotas logiškai ir gražiai. Prie namų žalia veja, augalija, takai jau daromi ant polių ant vandens, kad tik cementu nebūtų išasfaltuota vieta kur gali augti žolė. Apskritai, mieste tikrai netrūksta žalumos.
Beje, važinėdama po miestą stebėjau renovacijas, namų statybas ir remonto darbus. Vietos visai nėra ir mūsiškiai tikrai būtų uždarę gatvę, apsitvėrę, o jie pastatė metalinį karkasą virš gatvės, ant jo keliais aukštais metalinius konteinerius įrankiams ir pan. ir darbuojasi, o po karkasu įprastai vyksta eismas. Ir visa tai padaryta tvarkingai, saugiai.
Ar šiuos padrikus pastebėjimus galėčiau paversti patarimais keliautojams, planuojantiems netrukus vykti į Stokholmą? Matau taip, netrukus pabandysiu 😉