Prašau, surinkit visus Lietuvos muziejininkus ir atsakingus už tai, kaip atrodo mūsų muziejai, ir nuvežkit į Rygos automobilių muziejų. Nes kalbos apie modernius ir lankytojams pritaikytus muziejus yra viena, o štai realūs pavyzdžiai, kaip tokie muziejai atrodo – visai kas kita. Esu buvusi įvairiuose muziejuose Briuselyje, Londone, Paryžiuje, bet negalėčiau nei vieno išskirti kaip itin šiuolaikiško, kompiuterizuoto ir įtraukiančio. Rygos automobilių muziejus iškėlė kartelę itin aukštai, dabar net baisu į kitus muziejus eiti, nes jaučiu, kad nusivilsiu ir kurį laiką viską lyginsiu būtent su šiuo muziejumi. Tad kuo Rygos muziejus išskirtinis ir kodėl jį būtina aplankyti būnant netoliese? Daug taškų darytis selfius. Nori nusifotografuoti prie milijono verto automobilio? Prašom! Ir…
Ryga iš aukštai. Viena iš trijų vietų susipažinti su miestu
Norint pamatyti miesto galybę, horizonte besislepiančias miesto ribas, reikia užsikarti kažkur aukštai. Tad atvykus pašniukštinėti kas gero Rygoje, tiesiog by default turėjau užlipti į vieną iš siūlomų apžvalgos vietų. Ryga turi jas net tris: Šv. Petro bažnyčios bokštas, Televizijos bokštas bei Latvijos mokslų akademijos apžvalgos aikštelė. Pristatomos kaip lygiavertės alternatyvos, šios trys vietos itin skirtingos ir po neilgos atsiliepimų paieškos bei pokalbio su Rygos TIC gražiu berniuku, išsiaiškinau į kurią apžvalgos vietą verčiausia pakilti. Šv. Petro bažnyčios bokštas Adresas: Reformācijas laukums 1, Rīga. Apžvalgos aikštelė 72 metrų aukštyje. Gegužės – rugpjūčio mėn: II-VI 10:00-19:00, VII 12:00-19:00. Pirmadienį nedirba. Rugsėjo – Balandžio mėn: II-VI 10:00-18:00, VII 12:00-18:00. Pirmadienį nedirba. Kaina suaugusiems:…
Diena rojuje – Plitvicos ežerai Kroatijoje
Būtinai sugrįšiu! Tokia mintis suleido šaknis į mano širdį ir smegenis, po apsilankymo Plitvicos ežerų (kroat. Plitvička jezera) nacionaliniame parke. Tai išties viena nuostabiausių vietų Kroatijoje, kurią tiesiog privaloma aplankyti. Nors anot įvairių šaltinių, kasmet Plitvicos ežerus aplanko milijonas turistų, ir jų išties „tiršta“ gražią dieną, tačiau teritorija tokia didelė, sankryžų ir kelių tiek daug, jog galiausiai visi taip pasklinda po parką, jog gali ir tik karts nuo karto prasilenkti su kokiu turistu. Tik prie populiaresnių objektų jau pastebi didesnes grūstis. O šiaip čia taip gražu, jog norisi tik atsisėsti ant kokio nuvirtusio medžio ar suolelio, įsmeigti akis į srauniai per akmenis pūškuojantį vandenį ir paskęsti gamtos glėbyje. Taip, tai…
Akmenų rūžos paslaptys ir vilionės
Gamta (įskaitant uodus), tyras oras, 0 žmonių ir apgalvotas akmenų rūžos pažintinis takas. Puodelis kavos (aš kitaip negaliu gi) ir 1,3 km takeliu patraukiu pirmyn į pažinimą. „Akmuo yra akmuo, koks dar pažinimas?”, – garantuoju kas nors to klausia mintyse. Iš tikro akmuo turi paslapčių, jo istorija yra įdomi ir įtraukianti, kuomet moki ir nori klausytis. Daiktai, tokie, kaip kasdien koja paspiriamas akmuo, yra tokia kasdienybė, jog apie jį negalvoji. Todėl tokie pažintiniai takai kaip Akmenų rūžos takas Tytuvėnų regioniniame parke, yra puikus aplinkinio pasaulio pažinimo pradžiamokslis. Viena ausim buvau girdėjus, kad tai naujas pažintinis takas 50 km spinduliu nuo Šiaulių, tad tereikėjo išsigooglinti koordinates ir patraukti ta linkme vieną…
Baltas kalnas – nereali vieta nustelbta Kernavės piliakalnių
Sakoma, jog tekantis vanduo yra vienas iš tų dalykų į kuriuos niekada nepabosta žiūrėti. O Baltas kalnas suteikia unikalią vietą spektakliui, kurio pagrindinė herojė – gražuolė Nėris.
Papilė – žemaičių užkampis pasirengęs nustebinti
Pro šalį praeina akivaizdūs du turistai su kažkokiu lankstinuku rankose. Maloniai pasisveikinam, apsikeičiam šypsenomis, kurios suokalbiškai išduoda – turistų čia ne prūdai, bet patys kalti – daug praranda, o mes galim mėgautis ramybe.
Paryžiaus sindromas arba kodėl grįžčiau Paryžiun net jei jo nekenčiu
Paryžius toks keistas miestas, jog jei jame staiga pasidarytų bloga, apniktų panika, prasidėtų isterija, nenustebk, tai mirtina Paryžiaus liga. Bet žinok, gydymo egzistuoja, tai – lėktuvo bilietas namo.
Kęstutėnai 2014 – pirmasis mano pėsčiųjų žygis
„Nuveikti kažką naujo“ – ko gero galės būti mano šių metų moto. Įdomiai gyvenimas klojasi šiuo metu, bet nesiplėčiant noriu prisiminti ir užfiksuoti balandžio 12-osos įvykį – mano pirmąjį oficialų pėsčiųjų žygį. Dalyvavau žygyje „Kęstutėnai“ skirtame atminti Virtukų kautynes, įvykusias 1945 m. liepos 22 d Virtukų miške, šalia Lyduvėnų. Bet apie viską iš pradžių. Įkvėpimas Vaikščioti mėgstu, ir kaip nekartą esu sakiusi “duok man kavos ir paleisk šalia upės – būsiu užimta visą dieną bevaikščiodama”. O pažintis su žmogumi, kuris yra ne kartą dalyvavęs pėsčiųjų žygiuose tapo lemtinga – sausio mėnesį pirmą kartą išgirdau, kad tokie žygiai egzistuoja, išgirdau pasakojimus kaip “kartą pabandęs negali sustoti” ir suklusau – skambėjo išties…
