Būtinai sugrįšiu! Tokia mintis suleido šaknis į mano širdį ir smegenis, po apsilankymo Plitvicos ežerų (kroat. Plitvička jezera) nacionaliniame parke. Tai išties viena nuostabiausių vietų Kroatijoje, kurią tiesiog privaloma aplankyti.
Nors anot įvairių šaltinių, kasmet Plitvicos ežerus aplanko milijonas turistų, ir jų išties „tiršta“ gražią dieną, tačiau teritorija tokia didelė, sankryžų ir kelių tiek daug, jog galiausiai visi taip pasklinda po parką, jog gali ir tik karts nuo karto prasilenkti su kokiu turistu. Tik prie populiaresnių objektų jau pastebi didesnes grūstis. O šiaip čia taip gražu, jog norisi tik atsisėsti ant kokio nuvirtusio medžio ar suolelio, įsmeigti akis į srauniai per akmenis pūškuojantį vandenį ir paskęsti gamtos glėbyje.
Taip, tai ežerai, taip jie atrodo nuostabiai ir ne – juose tikrai negalima maudytis. Siekiama išsaugoti gamtą tokią kokia ji yra, todėl atsidūrę parke turi laikytis tam tikrų taisyklių ir paisyti draudimų. Taigi maudytis tikrai negalima. Kitas įdomus draudimas – nemaitinti žuvų, kurios čia atrodo tik ir laukia, ko įkris koks kąsnelis iš neapdairaus turisto rankų. Garantuotai ir įkrenta, nes šios itin kantriai buriuojasi pakrantėse.
Negalima ir skinti gėlių, laužyti medžių. Kitaip tariant, išsinešk tik prisiminimus ir foto nieko daugiau.
Dar vienas draudimas arba rekomendacija – labai nenuklysti nuo įprastų ir pažymėtų takų. Pirmiausia, ten yra meškų. Nemačiau jų, tačiau pagal tai, jog meškutės gauruotos veidelis puikuojasi herbe ir aprašymuose, ji tikrai nėra retas svečias pasiklydusių turistų keliuose. Kita priežastis – ten dar gali būti likusių minų. Per karą apie du milijonai minų buvo „pasėtos“ Kroatijoje ir Jugoslavijoje, ir šiose šalyse minų problema yra vis dar aktuali. Aplink Zadarą ir Plitvicos ežerus, ypač nuošalesnes vietas, dar gali būti nuo karo likusių minų. Tačiau nereikia bijoti – tvarkant parką ir ruošiant jį dideliems turistų srautams, minos buvo pašalintos. Visi takai ir jų prieigos tikrai yra saugios, tačiau savarankiškas vaikščiojimas miško glūdumoje nėra rekomenduojamas.
Truputis skaičių ir lindimo į piniginę
Savo kelionėje po Kroatiją, Plitvicos ežerams skyrėme vieną dieną. Anksti ryte patraukėme iš Opatijos rivjeros ir nuvažiavus apie 180 km, apie 9:37 val jau buvome vietoje. Parkingo bilietas sako, jog pajudėjome iš ten 18 val. Už parkingą sumokėjome 63 kunas (~8,41 €). Bent keli erdvūs parkingai yra prie kiekvieno įėjimo ir kaina nėra kosminė, tad tikrai verta statyti į aikštelės, o ne lietuviškai ieškoti kur pastatyti nemokamai.
Dienos bilietas į Plitvicos ežerus suaugusiam kainavo 180 kunų (~24 €). Bilietų kainos yra skirtingos priklausomai nuo sezono, tad tikslias kainas galite peržiūrėti Plitvicos ežerų puslapyje: np-plitvicka-jezera.hr
Pietūs – šalia įėjimų esančios kavinėse maitinimas vykdomas savitarnos principu ir dažniausiai ten galima rasti tik sumuštinių, hotdogų, kavos ir arbatos. O jei norima normalaus maisto, jau reikėtų pažygiuoti kiek toliau į viešbučių restoranus. Pietavome prie antro įėjimo esančiame viešbutyje Hotel Plitvice, už super sočius pietus (sriuba + antras patiekalas + kava) trims žmonėms sumokėjome 199 kunas(~26,5 €).
Valandos pasiplaukiojimas valtele kainuoja 50 kunų (6,6 €). Tačiau parke galima pasinaudoti ir laivais bei traukinuku, kuriais galima „nukirsti kampą“ ir pasigrožėti vaizdu judant kiek greičiau nei einant pėstute.
I‘ll be back!
Ar įmanoma kažką pridurti kalbant apie Plitvicos ežerus? Tik tai, jog nepamačius šio grožio, sunku apie jį suprasti. Išsigooglinau nuotraukas, kaip atrodo parkas žiemą – taip pat vertas dėmesio reginys. Visgi, man vasara arčiau širdies, tad tikiuosi po metelių ar kelių tikrai grįšiu į šį Kroatijos rojaus kampelį.
