Déjà vu yra įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau, matyta, girdėta. Reiškinį kuris kartojasi, bet apsimeta pasirodantis pirmą kartą vadinčiau „beveik déjà vu“. Klausiate koks tai galėtų būti reiškinys? Na, pavyzdžiui, kai atsiverčiate blogeriai.net ir pirmus tris naujausius straipsnius matote visąlaik tuos pačius, tik jų paskelbimo data kaskart atnaujinta….

Šiaip dirbant parėjus namo susitvarkau namus, pasidarau valgyti, pažiūriu tv žinias, įsijungiu muziką, pažiūriu 5 serialo serijas, nusiprausiu, parašau blogo įrašą, atsigulu į lovą, pažiūriu dar dvi serialo serijas, užmiegu. Pabundu, papusryčiauju, pažiūriu dvi serialo serijas, pavėluoju į darbą… Pastarosiomis savaitėmis nieko panašaus nevyksta. Serialo nebeturiu laiko žiūrėti, kambariai totalus „bordelis”, valgau kada prigriebdama. Na pamiegu kolkas normaliai. Visos mintys, visi darbai sukasi tik apie darbą. Tai nekančia, tai malonumas. Jaučiu kaip mane visą įtraukia ir aš vėl gyva stresu, nuolatiniu bėgimu, nuolatiniu smegenų veikimu. Tai daug šauniau nei tingiai keltis ryte ir galvoti jog serialas yra vienintelis smagus dalykas darbo dieną. PS. Draugė padovanojo knygą „500 Reasons Why… I…

Kaip Xawiers konstatuoja faktą jog pampersai yra daug šauniau nei bloginimas, taip aš turiu pripažinti jog kartais nesigailiu užvertusi laptopo dangtį ir pabėgusi į realųjį gyvenimą. Ir nė kiek nesigailiu jog neparašiau savo blogoramos, kurią lyg ir žadėjau rašyti kiekvieną savaitę. Na, bet užtenka jog Karolis sąžiningai parašo. Taigi ką aš skaičiau veikiau šį savaitgalį? Penktadienį kankinau tetės mersą besimokindama normaliai važinėtis automobiliu su mechanine pavarų dėže(kolkas moku tik su automatine, o nusprendžiau dabar teises laikytis). Aiškiai suvokiau vieną dalyką – nesvarbu, jog man patinka greitis, bet pirmas mano automobilis bus tik su automatine pavarų dėže. Šeštadienį buvau aviacijos šventėje Šiauliuose. Buvo žiauriai karšta, tad ilgai neužtrukom. Visgi, pašmirinėjau tarp…

Šios dienos vaizdelis: studenčiokai užsimiegojusiais veidais žengia tvirtus penkiolika žingsnių nuo lifto link stiklinių lauko durų. Taip juodai užsimiegoję, jog nemato už stiklinių durų pliaupiančios liūties. Dar žingsnis ir pravėrus duris juos nutrenkia šalto oro gūsis bei smegenis nutrenkia suvokimas – taigi aš su pižama, o lauke lyja… Reakcijos vertos įamžinimo: vieni puolė iškart atgal persirengti ir ieškoti skėčio, kiti nusirenginėjo ir dėjosi drabužius ant galvos, kiti pamiklinę kojas puolė bėgti į už pora šimtų metrų esantį pastatą, kiti išvis nesuprato, kad lyja kol nenuėjo puse kelio… O juk tereikėjo į rytinių „apeigų“ dalį įtraukti pasižiūrėjimą pro langą ir nebūtų tekę patirti „lietaus šoko“.

Asmeninės apžvalgos – blogoramos tapo tikrai populiarios. Vis daugiau ir daugiau blogerių jas rašo ar žada prisijungti prie rašančiųjų. Tai tikrai gera atsvara nežinau.lt blogoramoms, kurios deja Džiugo sprendimu pasibaigė. Dabar vis pamąstau apie Eugenijaus pasiūlymą skambėjusį štai taip: „Kolegos, o gal vertėtų pagalvoti apie bendrą projektą vardu blogorama.lt. Kur bendromis pajėgomis visi rašytų ką skaitė. Gal net galėtų būti blogeriai.net dalimi.“ Manau idėja verta dėmesio. Aš tai įsivaizduoju kaip panašų į blogeriai.net įrašų rss paėmimo sistemą, tik vien iš blogoramų ir aišku ne pirmieji 50 žodžių, bet pilnas įrašas. O tai būtų galima padaryti jei blogoramas kiekvienas turėtume atskiroje kategorijoje. Tuomet „blogoraminis“ projektas imtų tik tos kategorijos įrašų rss.…

Šiandien į mūsų žemišką rojų atklydo netikėti svečiai – mūsiškio gulbino pusbrolis su savo gulbe ir 7 gulbiukais. Tolimą ir sudėtingą kelią jie nuėjo, kad aplankytų mūsų gulbiukus. Jiems netgi teko kirsti keturių juostų kelią, kur mašinos lekia jiems nesuvokiamu 90km/h greičiu. Bet jie šį išbandymą sėkmingai įveikė ir pagaliau dvi šeimynėlės dalinosi įspūdžiais. Motinėlės moteriškai ir paprastai plaukiojo su savo gulbiukais ir pasakojo savo kasdieninius nuotykius bei gyrėsi savo vaikučių protingumu. Viešnia buvo išdidi – ji juk turi septynis gulbiukus, o šeimininkė tik penkis… Gulbinai kėlė vienas prieš kitą sparnus ir suko ratus – vis negalėdami pamiršti ir atleisti praeities klaidų, jie nenuleido vienas nuo kito kibaus žvilgsnio. Peštynių…

Ar norėtumėte kiekvieną rytą, tik išlipus iš lovos rąžytis priešais saulės nutviekstą ežerėlio paviršių, pusryčiauti žvelgiant į dvi ramiai plaukiojančias gulbes ir penkis jų gulbiukus, dirbant kompiuteriu nukreipti pavargusį žvilgsnį į dangaus mėlį, o pavargusias kojas pamankštinti bevaikštant aplink ežerėlį ir maitinant gulbiukus? Skamba kaip rojus, ane? Va toks vaizdelis dabar už mano lango, nors gyvenu aš tikrai ne rojuje. Gulbės ir gandrai man patys įspūdingiausi Lietuvos paukščiai. Gaila, nėra aplink mus tokios vietos kur įsikurtų gandrai, bet gulbių draugija mėgautis labai malonu. Stebėti gulbių šeimynėlę dabar yra vienas įdomesnių užsiėmimų. Įdomu matyti gulbiukus vorele plaukiojančius paskui mamytę, kaip gulbinas stebi ir saugo teritoriją, kaip reaguoja į pakrantę ateinančius ir…

Ateities prognozės visuomet buvo ir yra mane dominantis dalykas. Fantasčius atkreipė dėmesį į media prognozes. Gal pradedam kolekcionuoti tokius video, paskui žiūrėsim kiek pranašysčių išsipildė? Uodai mutantai – dar tokių betrūko. Ir taip po išvykų į gamtą grįžtu labiausiai iš visos kompanijos sukandžiota. Retorika ir kalbos prieš auditoriją nėra mano stiprioji pusė. Tad kaip būsimai verslininkei naudinga paskaitinėti apie tai kas yra „įspūdinga kalbos įžanga“ ir tobulintis – niekada negali žinoti kada vėl teks lipti ant scenos. Centai ar kapeikos? Neturiu nostalgijos kapeikom, tad man geriau jau centai, kaip ir kitas vietoj sekantis. O Oni tokių kalbos siaubų nemažai aptarė ir žada dar daugiau aprašyt. Nemėgstu tinklalapių kurie ko nors…

Jungiuosi prie gražios kompanijos jau rašančiųjų apie tai ką skaitė ir ką rekomenduoja paskaityti kitiems. Vienas draugas verslininkas dažnai užduoda klusimą „kuo tu išsiskirsi iš grupės konkurentų, kuo tavo siūlomas produktas bus kitoks?“. Kadangi mano tinklaraščio antraštė kaip ir skelbia jog aš gyvenu online 24/7, tad natūralu jog Lietuvos blogosfera nėra tokia didelė jog užsilikčiau joje tiek laiko. Tad skaitau ir žinias, ir užsienio tinklalapius ir viską ką randu „užkabinančio“. Tad pasidalinsiu ir tuo. Manau nė vienas iš mūsų nėra pajėgus daryti kasdienines blogoramas kaip Vienastoks, tad savaitinės bus pats tas. Panašu jog visi „būriuojasi“ aplink sekmadienį ir pirmadienį, tuomet ir aš jungiuosi ir rašysiu pirmadienio ryte. Kad sugrįžę po…

Penktadienį buvo paskelbta paskutinė blogorama, o šeštadienį, jog „nežinau.lt versija 1.x baigė galioti“. Gaila. Bet lyg tai nujausdami blogeriai pradejo kurti savo mažas blogoramas, štai jau ir Karolis pirmąją parašė , o Salomėja jau tris parašius turi , Think big pataria Ką skaityti, prisimenu kažkas dar rašo, bet rss skaitytuve dabar kažkodėl neradau… Taigi, nors ir netekome didžiosios nežinau.lt blogoramos, bet nelikom pliki basi. Ir skirtingų blogerių rašomos apžvalgos iš serijos „Ką skaitau“, padės kurti platesnį blogerių tinklą. Vienas paminės vieną naują įdomų blogerį, kitas kitą, taip mūsų rss skaitytuvas ir pildysis įdomiais tinklaraščiais. Įdomu ar man vienai žodis blogorama skamba kaip įrašo formatas, o ne vien tik nežinau.lt įrašas……