Štai su drauge nutarėm rečiau lankytis mėgstamiausiose kavinėse, o geriau po kartą nueiti ten kur dar nesam buvusios. Juk galbūt yra ir kitų gerų kavinių, bet mes jų dar neatradome. Pasiėmusios „Klaipėda in your pocket“ gidą, šią savaitę pradėjom turą „kavinės”. Jola – jau seniai buvau girdėjusi gerų atsiliepimų apie šią kavinę Mažvydo alėjoje. Kava ten tikrai skani. Kadangi esu kafomanė, tai tikrai atskiriu gerą kavą nuo prastos. Tačiau apie vištienos apkepėlę to nepasakyčiau. Gavau patiekalą, kurį buvau pratusi valgyti kitokiu pavidalu. Paprastai vištienos apšepėlė būna su ryžiai, vos vos daržovių ir aplieta sūriu. O čia gavau vištieną sumaišyta su majonezu ir sūriu. Valgoma, bet nepasakyčiau jog labai skanu. Draugė…

Kai oras gražus galima tiesiog mirkti vandeny ir degintis. Tačiau kai saulė dingsta už debesų iškyla natūralus klausimas: ką veikti? O prie jūros galima veikti daug ką, tik pasitelkite fantaziją. Smėlio skulptūrų lipdymas Ne vien vaikai stato smėlio pilis. Suaugę irgi tai gali! Ir dar kokias skulptūras gali pastatyti. Galima netgi konkursą surengti kas originaliau padarys. Pozavimas Jie turite fotoaparatą, labai smagu išpaišyti savo vardus smėlyje, ką nors sudėlioti iš akmenukų, ar tiesiog prie savo smėlio skulptūrų pozuoti ir fotografuotis. Labai interaktyvus pozavimas yra kai bandai įamžinti visus kabančius ore. T.y. visi bando vienu metu pašokti ir bandoma nufotografuoti tą momentą kai visi pašokę sekundės dalį kabo ore. Žaidimai Prisimenate…

Déjà vu yra įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau, matyta, girdėta. Reiškinį kuris kartojasi, bet apsimeta pasirodantis pirmą kartą vadinčiau „beveik déjà vu“. Klausiate koks tai galėtų būti reiškinys? Na, pavyzdžiui, kai atsiverčiate blogeriai.net ir pirmus tris naujausius straipsnius matote visąlaik tuos pačius, tik jų paskelbimo data kaskart atnaujinta….

Šiaip dirbant parėjus namo susitvarkau namus, pasidarau valgyti, pažiūriu tv žinias, įsijungiu muziką, pažiūriu 5 serialo serijas, nusiprausiu, parašau blogo įrašą, atsigulu į lovą, pažiūriu dar dvi serialo serijas, užmiegu. Pabundu, papusryčiauju, pažiūriu dvi serialo serijas, pavėluoju į darbą… Pastarosiomis savaitėmis nieko panašaus nevyksta. Serialo nebeturiu laiko žiūrėti, kambariai totalus „bordelis”, valgau kada prigriebdama. Na pamiegu kolkas normaliai. Visos mintys, visi darbai sukasi tik apie darbą. Tai nekančia, tai malonumas. Jaučiu kaip mane visą įtraukia ir aš vėl gyva stresu, nuolatiniu bėgimu, nuolatiniu smegenų veikimu. Tai daug šauniau nei tingiai keltis ryte ir galvoti jog serialas yra vienintelis smagus dalykas darbo dieną. PS. Draugė padovanojo knygą „500 Reasons Why… I…

Kaip Xawiers konstatuoja faktą jog pampersai yra daug šauniau nei bloginimas, taip aš turiu pripažinti jog kartais nesigailiu užvertusi laptopo dangtį ir pabėgusi į realųjį gyvenimą. Ir nė kiek nesigailiu jog neparašiau savo blogoramos, kurią lyg ir žadėjau rašyti kiekvieną savaitę. Na, bet užtenka jog Karolis sąžiningai parašo. Taigi ką aš skaičiau veikiau šį savaitgalį? Penktadienį kankinau tetės mersą besimokindama normaliai važinėtis automobiliu su mechanine pavarų dėže(kolkas moku tik su automatine, o nusprendžiau dabar teises laikytis). Aiškiai suvokiau vieną dalyką – nesvarbu, jog man patinka greitis, bet pirmas mano automobilis bus tik su automatine pavarų dėže. Šeštadienį buvau aviacijos šventėje Šiauliuose. Buvo žiauriai karšta, tad ilgai neužtrukom. Visgi, pašmirinėjau tarp…

Šios dienos vaizdelis: studenčiokai užsimiegojusiais veidais žengia tvirtus penkiolika žingsnių nuo lifto link stiklinių lauko durų. Taip juodai užsimiegoję, jog nemato už stiklinių durų pliaupiančios liūties. Dar žingsnis ir pravėrus duris juos nutrenkia šalto oro gūsis bei smegenis nutrenkia suvokimas – taigi aš su pižama, o lauke lyja… Reakcijos vertos įamžinimo: vieni puolė iškart atgal persirengti ir ieškoti skėčio, kiti nusirenginėjo ir dėjosi drabužius ant galvos, kiti pamiklinę kojas puolė bėgti į už pora šimtų metrų esantį pastatą, kiti išvis nesuprato, kad lyja kol nenuėjo puse kelio… O juk tereikėjo į rytinių „apeigų“ dalį įtraukti pasižiūrėjimą pro langą ir nebūtų tekę patirti „lietaus šoko“.

Asmeninės apžvalgos – blogoramos tapo tikrai populiarios. Vis daugiau ir daugiau blogerių jas rašo ar žada prisijungti prie rašančiųjų. Tai tikrai gera atsvara nežinau.lt blogoramoms, kurios deja Džiugo sprendimu pasibaigė. Dabar vis pamąstau apie Eugenijaus pasiūlymą skambėjusį štai taip: „Kolegos, o gal vertėtų pagalvoti apie bendrą projektą vardu blogorama.lt. Kur bendromis pajėgomis visi rašytų ką skaitė. Gal net galėtų būti blogeriai.net dalimi.“ Manau idėja verta dėmesio. Aš tai įsivaizduoju kaip panašų į blogeriai.net įrašų rss paėmimo sistemą, tik vien iš blogoramų ir aišku ne pirmieji 50 žodžių, bet pilnas įrašas. O tai būtų galima padaryti jei blogoramas kiekvienas turėtume atskiroje kategorijoje. Tuomet „blogoraminis“ projektas imtų tik tos kategorijos įrašų rss.…

Šiandien į mūsų žemišką rojų atklydo netikėti svečiai – mūsiškio gulbino pusbrolis su savo gulbe ir 7 gulbiukais. Tolimą ir sudėtingą kelią jie nuėjo, kad aplankytų mūsų gulbiukus. Jiems netgi teko kirsti keturių juostų kelią, kur mašinos lekia jiems nesuvokiamu 90km/h greičiu. Bet jie šį išbandymą sėkmingai įveikė ir pagaliau dvi šeimynėlės dalinosi įspūdžiais. Motinėlės moteriškai ir paprastai plaukiojo su savo gulbiukais ir pasakojo savo kasdieninius nuotykius bei gyrėsi savo vaikučių protingumu. Viešnia buvo išdidi – ji juk turi septynis gulbiukus, o šeimininkė tik penkis… Gulbinai kėlė vienas prieš kitą sparnus ir suko ratus – vis negalėdami pamiršti ir atleisti praeities klaidų, jie nenuleido vienas nuo kito kibaus žvilgsnio. Peštynių…

Ar norėtumėte kiekvieną rytą, tik išlipus iš lovos rąžytis priešais saulės nutviekstą ežerėlio paviršių, pusryčiauti žvelgiant į dvi ramiai plaukiojančias gulbes ir penkis jų gulbiukus, dirbant kompiuteriu nukreipti pavargusį žvilgsnį į dangaus mėlį, o pavargusias kojas pamankštinti bevaikštant aplink ežerėlį ir maitinant gulbiukus? Skamba kaip rojus, ane? Va toks vaizdelis dabar už mano lango, nors gyvenu aš tikrai ne rojuje. Gulbės ir gandrai man patys įspūdingiausi Lietuvos paukščiai. Gaila, nėra aplink mus tokios vietos kur įsikurtų gandrai, bet gulbių draugija mėgautis labai malonu. Stebėti gulbių šeimynėlę dabar yra vienas įdomesnių užsiėmimų. Įdomu matyti gulbiukus vorele plaukiojančius paskui mamytę, kaip gulbinas stebi ir saugo teritoriją, kaip reaguoja į pakrantę ateinančius ir…

Ateities prognozės visuomet buvo ir yra mane dominantis dalykas. Fantasčius atkreipė dėmesį į media prognozes. Gal pradedam kolekcionuoti tokius video, paskui žiūrėsim kiek pranašysčių išsipildė? Uodai mutantai – dar tokių betrūko. Ir taip po išvykų į gamtą grįžtu labiausiai iš visos kompanijos sukandžiota. Retorika ir kalbos prieš auditoriją nėra mano stiprioji pusė. Tad kaip būsimai verslininkei naudinga paskaitinėti apie tai kas yra „įspūdinga kalbos įžanga“ ir tobulintis – niekada negali žinoti kada vėl teks lipti ant scenos. Centai ar kapeikos? Neturiu nostalgijos kapeikom, tad man geriau jau centai, kaip ir kitas vietoj sekantis. O Oni tokių kalbos siaubų nemažai aptarė ir žada dar daugiau aprašyt. Nemėgstu tinklalapių kurie ko nors…