Pastaruoju metu tiesiog natūraliai klostosi sąlygos išbandyti truputį kitokį maistą. Taip sakant įnešti truputį egzotikos į savo maisto racioną. Štai vakar valgiau suši japonų restorane. Suši pirmą kart valgiau gal prieš metus – draugė pavaišino. Tačiau vakar pirmą kartą valgiau kaip pridera – su lazdelėmis, su sojų padažu, japoniškais krienais(ar kaip ten tas žalias velnias vadinasi). Patiko. Noriu dar.
Krevetes irgi valgau. Naujausias ir skaniausias receptas atrastas iki šiol(darėm per Naujuosius): truputį apvirtos krevetės(kol iškyla) apšlaikštytos citrinos sultimis ir valgoma pasidažant į česnakinį padažą.
Aštuonkojai. Niam niam. Ypač rūkyti aštuonkojų čiuptuvai.
Kalmarai. Teoriškai nematau skirtumo tarp jų ir aštunkojų, bet profesionalai sako jog skirtumas yra. Teks patikėti. Labiausiai patikęs variantas – kalmarų salotos(daug svogūnų).
Pelėsinis sūris. Kai dar buvau vaikas ir tik tik prekyboje pasirodė pelėsiniai sūriai, galvojau kad prekybininkai pablūdo – nemato jog sūris vitrinoje jau supelėjo… O dabar neįsivaizduoju pasisėdėjimo prie vyno taurės be pelėsinio sūrio.
Apie laukinių gyvūnų mėsą nekalbu – dėdė buvo medžiotojas, tai visokio velnio yra pritempęs – elniena visgi skaniausia jei ką.
Taigi po truputį bandydama įvairų maistą pirmą kartą, perlipu per tą psichologinį barjerą – baimę valgyti mums neįprastą maistą. Esu šeimos maisto naujovių testuotoja (panašiai kaip mano katė). Jei man patinka tai ir mano tėvukai lengviau įkalbinami pabandyti. Ištikrųjų tas barjeras, nusistatymas „oi, aš tikrai nevalgysiu kažkokios jūros pabaisos(ale aštunkojo)“ jaučiasi tarp vyresniosios kartos atstovų. Užsiciklinę ties cepelinais ir nors pasiusk….
