Turiu tokį internetinį-virtualų bilduką. Taip taip bilduką, ir taip – virtualų. Juk šiais technologijų vystymosi piko metu visi „einą į internetą“. Bildukai irgi.
Mano bilduko vardas Midis. Nežinau kodėl toks. Niekada nesakė, o aš neklausiau. Gal dėlto kad midų mėgsta? Hmm, nors yra minėjęs jog gurkšnoja alų vieno pokalbio metu. Taip – virtualūs bildukai ne tik bilda iš kompiuterio, bet ir kalba. Aišku savaip, mums paprastiems žmonėms nesuprantama bildukų kalba. Tačiau skype, facebook, sms, forumai išverčia bildukų kalbą į mūsų žmogiškąją, tad galime susirašinėti ir palaikyti gana ilgus pokalbius neįpareigojančiomis temomis. Būtų šaunu padiskutuoti žodžiu, o ne vien raštu, tačiau kalbos barjeras trukdo mano bildukui pakelti ragelį ir man paskambinti. Juk nesuprasiu jo kalbos, išsigąsiu gergždžiančio bilduko balso. Nesu kalbėjusi su bildukais, bet spėju jog tai cypiantis, gergždžiantis, neaiškus garsas.
Bandžiau ištempti bilduką iš kompiuterio į realybę. Juk tai būtų sensacija – „bildukas pirmą kart pasirodo viešumoje“. Be jis vis atsikalbinėja. Jaučiu kaip nori, bet vis ieško priežasčių išsisukti. Sako jog baisus jis, nenori gąsdinti žmonių – susivėlęs, su kelis šimtmečius menančia barzda, dideliais akiniais kabančiais ant nosies. Tad taip ir lieka virtualiame pasaulyje, vis pabildėdamas mano kompiuteryje. Vis pabeldžia į skype langą. Pasmalsauja, paišdykauja ir vėl dingsta. Kaip tikras bildukas.
