„Tu turėjai gimti berniuku” – girdėjo Evelina iš tėvų lūpų. „Kam tau vaikinas? Tu pati padauža kaip koks bernas” – komentavo giminės. „Praktiška moteris” – apibūdindavo draugai. Žavi mergina visa esybe spindėjo tvirtybę, veiklumą ir savarankiškumą. Draugių kompanijoje ji visuomet būdavo ta kuri sugebėdavo atidaryti kečiupo indelį nestenėdama, atidaryti šampano butelį, nuraminti panikuojančias merginas ir pateikti praktiškiausią pasiūlymą. Draugų kompanijoje sugebėdavo palaikyti pokalbį apie automobilius ar kompiuterius. „Universali moteris” – dažnai ją apibūdindavo draugai.

„Aš ne bejausmis robotas” – sukosi mintis Evelinos galvoje gurkšnojant arbatą ir žvelgiant į mirgančią žvakės liepsną. „Aš nenoriu būti viena” – jos žvilgsnis krypo į už lango stovinčią rankomis susikibusią porelę. Mintis išblaškė telefono skambutis – „eime žiūrėti filmo!„. Ji neatsisakė, tai proga ištūkti iš savo minčių ir pabūti su žmonėmis. Spynoje pasukus raktą Evelina pasikeitė – už durų šiltame kambaryje liko svajinga, romantiškos prigimties, maištinga asmenybė. O už automobilio vairo sėdo greitį dievinanti, bet praktiška, tvirtu žvilgsniu persona siekianti iš gyvenimo geriausio. „Veidmainė” – pripažino ji pati žvelgdama į veidrodyje apsispindinčią ironišką šypseną.

O dabar pasakyk ar tu ne veidmainis? Ar tu kitoks nei Evelina?

„Pradėti gyvenimą iš pradžių” – tai kelioms akimirkoms tapti tuo kuo esame savo viduje. Evelina pasiduotų romantiškumui ir maištui – greičiausiai pultų pirmam pasitaikiusiam juodaplaukiui rudų akių vaikinui į glėbį… Kodėl kelioms akimirkoms? Todėl, kad sutikę naujus žmones mes taikysimes, kursime savo įvaizdį, kursime savo „veidą” kuris pamažu ims tolti nuo to kas esame savo širdyje. Vieni labiau kiti mažiau…

Beje, jei nesupratai – veidmainis nėra gerai ar blogai. Tai tiesiog neišvengiama realybė.