Ir “akmeninės” beveik tiesiogine to žodžio prasme, nes mačiau DAUG akmenų.
Atostogos yra toks reikalas, kai reikia bent kelioms dienoms atitrūkti ir išlėkti iš namų – nenakvoti savo lovoje, netaisyti maisto virtuvėje, nežiūrėti į veidrodį. Kitaip nepailsėsi.
Mano atostogų pradžia prasidėjo kiek kitaip nei aukščiau išdėstytas planas, bet vis tiek buvo šaunu – turėjau svetelių, tad pagrindinis tikslas buvo miegas, geras valgis ir jūra. Tarpais truputėlį pramogų. Viena iš jų buvo Burbuliatoriaus aplankymas. Nors Klaipėdoje burbuliatorius vyksta tikriausiai nuo pernai vidurvasario, bet sugebėjau atkakti tik praeitą pirmadienį. Buvo smagu matyti daugybė burbuliuojančių, o ypač vaikus, kurie netvėrė kailyje leisdami arba gaudydami muilo burbuliukus.
Kita didesnė atrakcija – pusdienis HBH. Jie ten turi gerą mišką-parką, kur daugybė medinių, akmeninių skulptūrų palei suformuotą taką džiuginančių poilsiautojų akis. Ten prasidėjo mano “akmenų fotomedžioklė”…Beje, HBH turi nerealiai skanius cepelinus su varške. Nesu didelė cepelinų mėgėja, bet ten net ir aš užsisakau cepelinų.
Trečiadienis buvo pagrindinė “akmenų” diena. Prasidėjo ji kelione į Orvydų sodybą prie Salantų. Nereali širdžiai ir dvasiai vieta. Iš pradžių pasirodė apleista – apgriuvę namai, į krūvas suversti dar neapdoroti akmenys… Bet tas apleidimas nesumenkina Orvydo idėjų ir prisilietimo prie kiekvieno akmens. Kiekvienas akmuo yra tarsi “sušildytas”, prie kiekvieno buvo prisiliesta. O visa sodyba atrodo taip tarsi meistras įpusėjęs darbą nuėjo prie šulinio atgerti vandens ir tuoj tuoj sugriš.
Visai kitokia vieta yra Mosėdyje – Respublikinis V.Intos akmenų muziejus. Didelis dailus parkas su nupjauta žole ir dailiomis informacinėmis lentutėmis prie kiekvieno įspūdingo akmens. Žiūrint į juos žiūri tik kaip į gamtos kūrinius – įspūdingų matmenų, įdomių formų, keistų faktūrų. Tačiau nėra tokios šilumos – akmenys yra paskendę dideliame parke. Visgi tai nereali vieta pasivaikščioti ir suprast koks esi mažas šiame įspūdingame pasaulyje.
Akmenų šiluma mus vėl užplūdo V.Intos sodyboje. Čia mus pasitiko pats V.Intos sūnus. Guvus, plepus vyrukas, kalbantis greitakalbe žemaičių tarme ir galintis apie kiekvieną akmenį papasakoti įvairiausias istorijas. Pastovėjome ant “akmens-ligoninės” pasivaikščiojome po lelijų pilnus tvenkinius, pasižvalgėme po akmenines skulptūras, įvairiausius retus akmenis. Beje, kalbant apie tvenkinius, Mosėdis yra pakankamai aukštai virš jūros lygio tad natūralūs tvenkiniai ten egzistuoti negali. Tad V.Inta buvo pirmasis kuris pradėjo daryti plėvele dengtus tvenkinius. Kaip pasakojo V.Intos sūnus, miestelyje visi buvo nustebę –kaip pas tave tvenkinyje gali laikytis vanduo?
