Neperseniausiai Maistas Ausims pasakojo savo naktinį košmarą, kažkuo labai jau primenantį mano realybę:
„Šiandien sapnavau baisiausią košmarą ever – kad aš susiradau darbą ir jis prasideda 7.00 ryto. Baigiasi – 17.00. Dirbdama aš stengdavausi atsigulti anksčiau, kad tik rytinė katorga mažesnė būtų. Bet žinoma, nifiga neužmigdavau be keturių. Tada jau kokią devintą ryto pradėdavau skaičiuoti – KUO KADA JAU TOS PENKIOS?”
Tai štai, susiradau aš darbą, kuris panašiai kaip ir Maistas Ausims košmare prasideda 8val ir baigiasi 17val. O dar visai neseniai važiuodama į Login įvardijau save kaip bedarbę. Tačiau diplomuota bedarbe pabuvau tik kiek daugiau nei mėnesį. Dabar jau darbuojuosi vienoje logistikos įmonėje Klaipėdoje. Keista, bet tuo pačiu ir smagu. Nors rytais ir sunku keltis, bet žinojimas jog negali apvirsti ant kito šono ir sumurmėti “šiandien į darbą neisiu” ugdo valią.
Jau buvau pamiršusi kaip sekina naujas darbas, darbe dirbu, po darbo nenoriu nieko. Rss skaityklėje jau virš 800 neperskaitytų įrašų, po Login nebeparašiau nei vieno įrašo ar komentaro, o namai jau pradeda virsti aukštyn kojom… Bet tiesiog nebuvo jėgų ir entuziazmo. Dabar jėgas pamažu atgaunu, įsivažiuoju į darbo ritmą ir grįžtu į normalaus gyvenimo vėžes… Antrą kartą šiais metais…
Darbai, bet be košmarų
Neperseniausiai Maistas Ausims pasakojo savo naktinį košmarą, kažkuo labai jau primenantį mano realybę:
Šiandien sapnavau baisiausią košmarą ever – kad aš susiradau darbą ir jis prasideda 7.00 ryto. Baigiasi – 17.00. Dirbdama aš stengdavausi atsigulti anksčiau, kad tik rytinė katorga mažesnė būtų. Bet žinoma, nifiga neužmigdavau be keturių. Tada jau kokią devintą ryto pradėdavau skaičiuoti – KUO KADA JAU TOS PENKIOS?
Tai štai, susiradau aš darbą, kuris panašiai kaip ir Maistas Asims košmere prasideda 8val ir baigiasi 17val. O dar visai neseniai važiuodama į Login įvardijau save kaip bedarbę. Tačiau diplomuota bedarbe pabuvau tik kiek daugiau nei mėnesį. Dabar jau darbuojuosi vienoje logistikos įmonėje Klaipėdoje. Keista, bet tuo pačiu ir smagu. Nors rytais ir sunku keltis, bet žinojimas jog negali apvirsti ant kito šono ir sumurmėti “šiandien į darbą neisiu” ugdo valią.
Jau buvau pamiršusi kaip sekina naujas darbas, darbe dirbu, po darbo nenoriu nieko. Rss skaityklėje jau virš 800 neperskaitytų įrašų, po Login nebeparašiau nei vieno įrašo ar komentaro, o namai jau pradeda virsti aukštyn kojom… Bet tiesiog nebuvo jėgų ir entuziazmo. Dabar jėgas pamažu atgaunu, įsivažiuoju į darbo ritmą ir grįžtu į normalaus gyvenimo vėžes.
Pradzioj visiem buna sunku. O poto pripranti ir atrodo, kad taip ir turi but. Vat ir as galvodavau, kaip reiks gyvent kada reikes eit i darba nuo 8 ryto. Na, o dabar tenka eit dar anksciau, nes darbas prasideda 7.30, bet tokia darbo pradzia turi pliusa – ryte buna maziau spusciu ir zmoniu, todel eina sutaupyti siek tiek laiko deka trumpesnes keliones i darba. Na ir beabejo darbas baigias anksciau.
Džiaugiuosi dėl tavęs, kad atsigauni. Man tai buvo prieš daugiau nei 2 metus, kai dirbau prieš tai 3 metus laisvu grafiku iš namų, o po to staiga teko persikraustyt į ofisą į 8-17 režimą. Kokia kančia buvo keltis… O pirmos savaitės buvo iš viso žiaurios, smegenys neveikdavo. Bet pamažu, žinai, ir šuo kariamas pripranta. Sėkmės naujam darbe ir tikiuosi šiam tinklaraščiui dar sugebėsi skirt kažkiek brangių minutėlių 🙂
Pradžioj sunku. Ypač kėlimasis rytais apniukusį rytą. Štai pvz. šiandien yra pirmas savaitgalis visiškai ramus, tai visą dieną miegu, valgau, geriu arbatą ir vėl miegu. Jaučiu miego trūkumą. Bet šiaip faktas jog darbas baigiasi 17val reiškia jog laukia pakankamai ilgas vakaras. Yra pakankamai laiko ką nors nuveikti.
Tinklaraščiui laiko rasiu. Gal kolkas mažiau, bet rašyti, išsilieti visada noriu ir laiko tam rasiu.